Kalašai – nedidelė tautelė gyvenanti Šiaurės Pakistane

Toli toli, Pakistano šiaurėje, gyvena mažai kam žinoma tautelė – kalašai. Sakoma, kad kadaise kalašų buvo virš 50 tūkstančių. Tada jie valdė visą Čitralio regioną – apie 16.000 kv. km. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė ir dabar tenka spraustis trijuose Hindukušo kalnų slėniuose: Mumurete, Rampure ir Biriu.

Išliko kalašų ne per daugiausiai: vos 4 tūkstančiai. Nepaisant menkos populiacijos, panašu, kad kalašų tauta gana ypatinga. Ji tokia, ne vien todėl, kad tai bene mažiausia Pakistano etninė grupė – paskutinieji pagonys. Ypatinga todėl, kad kalašai turi gana šviesią odą, o kai kurie jų – dar ir mėlynas akis. Kartas nuo karto kalašų gretose išvysi šviesiaplaukių – tokių pačių, kokius sutinkame Europoje.

Tai visiškai nebūdinga kitoms Pakistano tautoms. Paklausti kodėl taip yra, kalašai išdidžiai atsakytų: „Mes paveldėjome tai iš protėvių – žmogaus, kurį jūs vadinate Aleksandru Makedoniečiu, karių.“ Pasak legendos, Aleksandras Makedonietis atidavė šį regioną vienam iš savo generolų, kur šis su visa savo kariauna ir pasiliko. Pagal kalašų pasakosimus, netruko vyrai sukurti šeimas su vietinėmis moterimis.

Žmogus, kuris tapo karaliumi

Kalašams artima gentis – nuristaniečiai, gyvenantys Nuristano provincijoje rytų afganistane. Anksčiau Nuristanas vadintas Kafiristanu – įsibrovėlių žeme. Pasak kalašų senolių, nuristaniečiai irgi turėjo panašų tikėjimą, bet buvo prievarta atversti į islamą. Tai padarė Afganistano karalius Amiras Abduremanas.

1975m. apie Kafiristaną ir jo gyventojus pastatytas nuostabus filmas pavadinimu „Žmogus, kuris tapo karaliumi“ (angl. “The man who would be king”). Jame pagrindinius vaidmenis atlieka britų aktoriai Šonas Koneris ir Maiklas Keinas.

Veiksmas prasideda Indijoje 1885 metais. Du bičiuliai nuotykių ieškotojai Denis ir Pyčis nusprendžia palikti britų kariuomenę ir traukti į legendinį Kafiristaną – žemę, į kurią joks baltasis nebuvo įkėlęs kojos nuo Aleksandro Makedoniečio laikų. Jų tikslas – bet kokiais įmanomais būdais tapti Kafiristano karaliais.

Kelionė per dykumas ir Hindukušo kalnus trunka kelis mėnesius. Tik daugybės netikėtų atsitiktinumų dėka jiems pavyksta pelnyti vietinių pasitikėjimą. Kafiristaniečiai įtiki, kad vienas iš šių vyrų – Aleksandro Makedoniečio palikuonis, kurį pastarasis buvo žadėjęs atsiųsti prieš daugiau nei du tūkstančius metų.

The man who would be king
© cliqueclack.com

Kaip sekasi kalašams išsaugoti etninę tapatybę?

Nors keturiems tūkstančiams kalašų ir pavyko išsaugoti savo etninę tapatybę, sunkumai tyko čia pat. Pagrindinės grėsmės pasirodo yra dvi. Pirmoji – įvairių konfesijų misionieriai. Kaip prieš šimtus metų, taip ir dabar, jie bando atvesti kalašus į „doros kelią.“ Kiekvienas ragina sekti savąją knygą. Kalašai juokauja, kad turbūt jie taip tikisi užsitikrinti vietą rojuje.

Kaip bebūtų, tokių misionierių tepasitaiko vienas kitas. Kita priežastis susijusi su viena iš jų tradicijų. Pasirodo, kai kalašų bendruomenėje susituokia vyras ir moteris, kaip auka būna paskerdžiama visa ožkų banda. Dažniausiai – nuo 20 iki 40 ožkų. Tai dar ne viskas. Tas pats daroma ir laidotuvių atveju.

Mirus žmogui, kalašai susirenka iš visų trijų Hindukušo kalnų slėnių. Mirusysis guli tris dienas, o žmonės vis eina ir neša aukas. Kaip per vestuves taip ir per laidotuves, ožkų būna paskerdžiama nuo 20 iki 40. Tai nepaprastai brangu. Kai kurie įsigudrina atsiversti į misionierių siūlomus tikėjimus. Tai padarę kalašai gali sakyti, kad aukot ožkų nebeprivalo.

Šiaurės Pakistano kalašai
© thekalashatimes.files.wordpress.com

Kodėl tradiciniai kalašų namai būdavo be langų?

Ne paslaptis, kad kalašų kultūra išskirtinė. Panašių papročių, tradicijų, tautinių rūbų, šokių, muzikos, tautosakos ir kitų elementų neturi nei viena kaimyninė gentis. Jų architektūra taip pat savita. Tipiškas tradicinis kalašų namas turi vos vieną kambarį. Vienintelė ventiliacijos anga, neskaičiuojant durų, papratai yra skylė stoge.

Langai nuo senų senovės nenaudojami dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – belangis namas gerokai šiltesnis. Antroji – tokie namai geriau apsaugo nuo dulkių. Šios, esant dideliam vėjui, kaip reikiant kenkia akims. Žinoma, metams bėgant ir kalašų architektūra taikosi prie naujų laikų.

Manoma, kad savitą kultūrą kalašams geriausiai sekėsi tausoti maždaug iki X a. Būtent tada į kraštą įsiveržė afganai ir teko trauktis gilyn į Čitralio slėnį. XVIIIa. kalašai buvo pavaldūs musulmoniškai Čitralio kunigaikštystei, su kuria sutarė gerai. Geri santykiai išsaugojo kalašų kultūrą nuo islamo įtakos.

Anksčiau minėtiems nuristaniečiams, gyvenusiems Kafiristane, kitoje Hindukušo kalnų pusėje, papročių išsaugoti taip nepavyko. Pastarieji buvo atversti į islamą. Senojo tikėjimo kalašai garbina senovės protėvius ir gamtos reiškinius. Šiek tiek panašu į mūsų senolius?

Kalašai ir jų tautiniai kostiumai
© Manalahmadkhan – flickr.com

Žmonės mena laikus, kai seneliai riešutmedžius pusvelčiui dalino

Verčiasi kalašai daugiausiai žemės ūkiu: augina kviečius, kukurūzus, vynuoges, vaismedžius. Taip pat, veisia ožkas, karves, arklius, avis. Kalnuose žemdirbystei tinkamų plotų nedaug. Dabar daugiausiai pajamų teikia turizmas. Maždaug 2016 m. teko girdėti, kad užklystančių keliautojų srautai tuo laiku buvo sumažėję. Neturiu žinių, kaip tai kito metams bėgant.

Kadaise riešutmedžiais turtingos kalašų žemės palaipsniui ištuštėjo. Žmonės mena laikus, kai seneliai riešutmedžius pusvelčiui dalino. „Ateidavo koks svetimšalis, duodavo neišsilavinusiam mūsų senoliui kokią kepurę, o už tai prašydavo viso riešutmedžio.

Taip vienas medis būdavo nuperkamas už kilogramą ryžių ar dėžutę degtukų. Ištisi miškai buvo iškirsti veltui“ – apgailestauja jie. Labai daug medžių reikalinga naujų viešbučių ir svečių namų statyboms. Tiesa, tokių įstaigų savininkai dažniausiai yra pasiturintys atvykėliai, o kalašai juose triūsia kaip paprasti darbininkai.

Moterų vaidmuo kalašų bendruomenėje

Ypatingą vietą kalašų bendruomenėje užima moterys. Kitaip nei kitose netoliese gyvenančiose gentyse, kalašų vyrai jokiu būdu nežiūri į moteris „iš aukšto“. Šios dažnai užima pagrindines roles religinėse apeigose ir socialiniame gyvenime.

Dažniausiai ponios turi tvirtą nuomonę bet kokiu klausimu ir atvirai ją reiškia. Specialiuose, tik joms skirtuose namuose, vadinamuose „bašali“, kalašų tautos moterys gyvena sunkiausiu joms metu: prieš gimdymą ir per mėnesines. Į „bašali“ įžengti vyro kojai – griežtai draudžiama.

Kol ten gyvena, damos yra atleidžiamos nuo bet kokio fizinio darbo. Išsivysčius komplikacijoms, vykstama į vietinę ambulatoriją, kurioje dirba keli „bendruomenės sveikatos darbuotojai.“ Su rimtesnėmis ligomis susitvarkyti jie dažnai nėra pajėgūs.

Tokiu atveju pacientė ar pacientas vežamas į artimiausią miestą, o tai padaryti kartais būna nelengva. Vietiniai sako: „Ne visi turi 10 rupijų arbatai, tai iš kur gaus 2000 transportui.“ Vienintelis kelias – per uolingus Šiaurės Pakistano kalnus.

Moterų vaidmuo kalašų bendruomenėje
© en.wikipedia.org

Vieno dėstytojo istorija

Prieš porą metų aptikau vieno amerikiečio dėstytojo straipsnį, parašytą 2014.02.21. Savo bloge dėstytojas pasakojo, kaip Masačiuseco universitete dėstė istoriją. Per paskaitas vyriškis porindavo studentams apie didingiausias imperijas, kokias tik mena žmonijos istorija: apie egiptiečius, babiloniečius, romėnus ir nuožmiuosius vikingus. Kaip bebūtų, daugiausiai studentų klausimų susilaukdavo apie Aleksandro Makedoniečio laikus.

Kartą viena studentė paklausė dėstytojo – „O kas nutiko Aleksandro kariams, kurie apsistojo tolimiausiuose imperijos kampeliuose? Ištisi pulkai graikų ir makedoniečių nusprendė užtarnautu poilsiu mėgautis svečiuose kraštuose. Dėstytojas atsakė „Iš jų beveik nieko neliko. Pasilikę Aleksandro kariai išnyko istorijos tėkmėje. Apie juos byloja tik viena kita moneta ar koks ietigalis.“

Tai pasakęs po kiek laiko dėstytojas susimąstė. Jis prisiminė legendą apie kalašų tautą, gyvenančią kažkur Pakistane: „Aukštai, sniego kepurėmis pasipuošusiuose Hindukušo kalnuose, gyvena senovinė tauta, vadinanti save tiesioginiais Aleksandro palikuonimis… Nelaimei 19a. Kalašai buvo negailestingai nukariauti musulmonų afganų. Jų moterims buvo liepta sudeginti spalvingus tautinius kostiumus ir dėvėti veidus dengiančias burkas. Nepaliesta išliko tik nedidelė jų saujelė…“

Studentams buvo įdomu ar dėstytojas kada savo akimis matė tą paslaptimis apgaubtą kalašų tautą. „Neteko“ – pripažino jis. Po paskaitos priėjo vienas studentas ir papriekaištavo – „Daktare Viljamsai, jūs visada kartojat, kad kaip mat pasiimtume pasus ir išvyktume pamatyti pasaulio. Kodėl gi jums nepasinaudojus savo paties patarimu ir pačiam to nepadarius?“

New York Times: ar tikrai lietuviai ir kalašai turi tuos pačius protėvius?

Studento mestas iššūkis – dalykas rimtas. Kaip tarė, taip ir padarė. Pagrindinis dėstytojo tikslas buvo išsiaiškinti, kiek tiesos tuose kalašų mituose. Įdomu tai, kad be vakarietiškos genties narių išvaizdos, užuominų, bylojusių apie europietišką kalašų kilmę buvo ir daugiau. Muzika, tradiciniai rūbai, pasakos, simboliai, įsitikinimai ir mitologija turėjo daug bendro su senovės Makedonijos atitikmenimis.

Palaukite. Įdomiausia – vis dar prieš akis. Kiek vėliau aptikau straipsnį, kurį 2014.02.13 savo tinklapyje paskelbė „New York Times“. Straipsnis nagrinėjo atliktus kalašų tautos DNR testus. Rezultatai buvo stulbinantys. Pasirodo, kad kalašų DNR tikrai slypi europietiškų pėdsakų, bet tai dar niekis. Labiausiai intriguoja „New York Times“ pateikta iliustracija, kurioje aiškiai pavaizduotas kalašų DNR fragmentų sutapimas su lietuvių DNR.

Kalašų genetika
© The New York Times – nytimes.com

Vaikai paveldi vieną chromosomų rinkinį iš kiekvieno tėvo. Vėlesnėse kartose DNR supjaustoma į mažesnes ir mažesnes dalis. Matuojant vidutinį gabalėlių dydį, mokslininkai gali įvertinti, kiek kartų praėjo nuo tų laikų, kai skirtingų tautų protėviai susigiminiavo. 

Kituose šaltiniuose teigiama, kad kitų DNR testų metu, daugiausiai panašumų rasta su senovės germanų ar net Sibiro medžiotojų DNR. Jokie man žinomi testai neparodė kalašų graikiškų ar makedonietiškų šaknų. Žinoma, tai nepaneigia versijos, kad kalašų protėviai buvo Aleksandro armijos kariai, kurie galėjo būti pačių įvairiausių tautybių.

Pakistanietiška muzika – Zoe Viccaji (urdu)

Pabaigai, norėčiau pasidalinti vienos nuostabios Pakistano atlikėjos kūryba. Nors, kiek man žinoma, Zoe Viccaji ir nėra glaudžiai susijusi su Šiaurės Pakistano gentimis, tačiau šis muzikinis klipas buvo nufilmuotas būtent Šiauriniame Pakistane. Įdomios pažinties su kraštovaizdžiais. Beje, dainuojama urdu kalba.

Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Tiesioginiai atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus