Šis tekstas nėra skirtas nei patvirtinti nei paneigti kurios nors pusės teisumą! Kas yra teisus, o kas klysta priklauso nuo taško iš kurio žvelgia vertinantysis…

Priešistorė

1911 m. liepos 19 d. prie Prancūzijos okupuoto Maroko krantų pasirodė kai kas grėsmingo. Tai buvo tiems laikams neįprastas laivas, dislokuotas vokiečių kariuomenės. Kuo toks ypatingas? Ogi tuo, kad galėjo plaukti 25 mazgų greičiu, kai įprasti Didžiosios Britanijos karo laivai sugebėjo išvystyti vos 10.

Šią bauginančią naujieną sužinojo Vinstonas Čerčilis, tuo metu Vestminsterio rūmuose ėjęs pirmojo lordo pareigas. Čerčiliui nerimą kėlė tai, kad lėti ir nerangūs Didžiosios Britanijos laivai buvo varomi anglimi, kuria buvo grįsta visa imperijos galybė. Tuo metu vokiečių šedevras buvo varomas du kartus daugiau karščio nei anglis išspjaunančiu benzinu.

Čerčilio galvoje kirbėjo vienintelė mintis – žūt būt reikėjo gauti naftos! Laimei Vinstonas žinojo, kur juoduoju auksu vadinamos žaliavos buvo į valias. Taip, mieli bičiuliai. Vidurio rytuose.

1914 m. birželio 17 d. įvyko neįtikėtinos svarbos sandoris. „Anglo Persian Oil“ kompanija gavo išskirtines teises išgauti naftą tuometinės Persijos teritorijoje. Šaliai pakeitus pavadinimą įmonė imta vadinti „Anglo Iranian Oil“, o šiuo metu yra žinoma „British Petroleum“ vardu.

Vinstonas Čerčilis
© Kristina G.

Nesutarimai dėl juodojo aukso

Pagrindinė sandorio sąlyga – 51 proc. įmonės akcijų, t. y. kontrolinis paketas, turėjo priklausyti Anglijos vyriausybei. Metams bėgant britai džiūgavo gaudami naftą beveik nemokamai. Dar labiau šių resursų prireikė 1939m. įsiplieskus Antrajam Pasauliniam karui. Tiek žemės, tiek oro mūšiuose buvo reikalinga nafta. Visai kitas kariavimo lygis nei Pirmojo Pasaulinio karo metais.

Kai kurių šaltinių teigimu, vien Hitlerio karo mašinoms kiekvieną mėnesį reikėjo 7.000.000 barelių naftos. Praėjus pirmiesiems metams mėnesiniai ištekliai nesiekė nei pusės to kiekio, o 1944m. Vokietija liko beveik be degalų. Naujausio modelio itin greiti lėktuvai taip niekada ir nepaliko nuo pakilimo takų.

Tuo metu, vis daugiau naftos gaminių ėmė naudoti ne tik Didžiosios Britanijos gyventojai, bet ir amerikiečiai. Žmonoms prisireikė naujausių rūbų, iš iki tol negirdėtos medžiagos – nailono. Pasirodo, pastarasis gaminamas naftos gaminio benzeno pagrindu.

Lyg to dar būtų maža, vaikams nebetiko jų mediniai prie palangių prikalti traktoriukai. Reikalavo modernių plastikinių, kuriems pagaminti taip pat buvo reikalingi naftos produktai. Kitais žodžiais tariant – visiška beprotybė. Gerai, kad to gero į valias buvo ne tik Irane, bet ir kitose to regiono šalyse.

© Morteza F.Shojaei

Arabų lengvai neapgausi

Beprotiškas naftos graibstymas kaip reikiant sulėtėjo po vieno lemtingo nutikimo Saudo Arabijoje. Tuo metu iš Saudo dykumų vakarų pasaulis siurbė naftą taip, kaip siurbdavo energetinius gėrimus šio įrašo autorius paskutinę naktį prieš kiekvieną egzaminą, iš paskutiniųjų mėgindamas “prilaižyti ko neprilaižęs”.

Vakarams besimėgaujant pigiu kuru, vyriškis vardu Abdula Suleimanas suuodė, kad yra vedžiojamas už nosies. Vieną rytą vyriškis ramiai sėdėjo ir skaitė laikraštį, kai staiga jo veidas pakeitė spalvą, o plaukai ėmė žilti tiesiog akyse. Straipsnyje buvo džiaugiamasi naujais Saudo Arabijoje rastais naftos telkiniais. Apie šią sėkmę ponas Suleimanas puikiai žinojo, nes tai buvo žmogus prieš 20m. pasirašęs naftos sutartį su JAV.

Jį pribloškė ne tai. Abdulą Suleimaną lyg žaibu trenkė skaičiai. Buvo rašoma, kad per tuos 20 metų nuo 1932 iki 1952 Saudo vyriausybės pelnas padidėjo nuo 5 iki 50mln. dolerių. Atrodytų nemažai, tačiau toks faktas visiškai nedžiugino, nes taip pat buvo rašoma, kad ši suma neprilygo net naftą išgaunančios įmonės į JAV iždą sumokėtiems mokesčiams.

Pasirodo, per keletą metų JAV pelnas išaugo net 40 kartų. Saudo vyriausybei nuo bendros sumos nubyrėjo tik saujelė pelų. Šis Abdulo Suleimano prabudimas sukėlė seisminius pokyčius. JAV buvo priversta pasirašyti naują sutartį, pagal kurią pelnas buvo dalinamas pusiau.

© Annie Spratt

Irano ir Vakarų pasaulio konflikto pradžia

Tai pakurstė permainas ir kaimyninėse šalyse. Iranas tarytum prabudo iš žiemos miego. Nuo 1914m. Čerčilio sutarties pasirašymo „Anglo Persian Oil“ vežė Irano naftą pusvelčiui ir nematė vargo. 1951m. kovą buvo nušautas premjeras Chadžas Ali, lig pat galvos padėjimo palaikęs britų kolonijinę kontrolę.

Į jo vietą atėjo vyriškis vardu Mohametas Mosadega. Pastarasis tikėjo, kad Iranas turi teisę pats valdyti savo naftos išteklius ir sutartis turėtų būti perrašyta. Britai išgirdę tokius svaičiojimus tik nusišypsojo. Iki pat rimtesnio konflikto pradžios jie manė, kad vis dar bus suderėtos labiau jų pusei naudingos sąlygos.

Mosadegos kantrybė išseko ir Didžioji Britanija taip gavo per nagus, kad paskui dar ilgai negalėjo atsipeikėti. Pigios naftos kraneliai buvo užsukti, o britų darbininkai išsiųsti namo. Didžiosios Britanijos savimeilė patyrė smūgį. Turbūt šį laikotarpį būtų galima laikyti Irano ir Vakarų pasaulio nesantaikos pradžia.

© Mehrshad Rajabi

Didžiųjų valstybių planas nuversti Irano premjerą

2017m buvo išslaptintas iki tol paslaptyje JAV nacionalinio saugumo archyvuose laikytas dokumentas, kurį būtų galima pavadinti „Kaip nuversti Irano premjerą Mosadegą“. Operacijos kodinis pavadinimas – „AJAX“.

Po šiuo dokumentu puikuojasi įtakingiausių to meto pasaulio vyrų parašai. 1953m. liepos 11d. planą patvirtino CŽV vadovas. Kiek vėliau – SIS (dabar MI6) vadovas. Premjeras Čerčilis autografą padėjo liepos 1d., o JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris – liepos 11d.

Atėjo laikai, kai politinė klasta tapo priimtina priemone. Panašu, kad buvo skleidžiami gandai, jog premjeras Mosadega homoseksualus, antireliginis veikėjas, žydas ir t.t. Kilus neramumams Irano monarchas šachas Reza laikinai paliko šalį. Didžiosios Britanijos ir JAV sąjunga išplatino žinią, kad „karalių karalius“ buvo išvytas premjero. Smurtas irgi buvo aktyviai skatinamas.

Taktika pasiteisino su kaupu. Mosadega galiausiai buvo suimtas ir įkištas į belangę visam likusiam gyvenimui. Valdžia buvo atiduota vakariečiams palankiam generolui Fazlolai Zahedžiui. Perversmas pavyko, bet istorija tuo nesibaigė.

Operacija AJAX © Nežinomas autorius

Ketvirčiui amžiaus praėjus

Svarbiausi šios istorijos veikėjai

Visi puikiai žinom šachmatų žaidimą, bet kas gi yra tas šachas? Žaidimo pavadinimas kilęs iš persiškos frazės „Shah Met“, kuri reiškia „karalius miręs“ arba „karalius negali judėti“. Kaip žinia, nuo 1935m. Persija buvo imta vadinti Iranu. Daugybę metų šachais buvo vadinami visi šios šalies karaliai.

Vienas iš žymiausių – paskutinysis Irano šachas Mohamedas Reza, karaliavęs beveik 4 dešimtmečius. Būtent Reza ir buvo vienas iš pagrindinių šios istorijos veikėjų. Kiti herojai – dvasinis šalies lyderis Ajatola Chomeinis, JAV prezidentas Džimis Karteris, jau anksčiau minėtas Vinstonas Čerčilis, Irako lyderis Sadamas Huseinas ir kiti.

Situacija, kuri egzistuoja dabar, susiklostė per keletą dešimtmečių, tačiau daugiausiai įtakos dabartiniam Irano įvaizdžiui daugelio mūsų akyse galimai turėjo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio įvykiai.

Azadi bokštas
Azadi bokštas Teherane © Alireza Heydarifard

Šacho polinkis į prabangą

Sklando gandai, kad pietus iš Paryžiaus Šachui gabendavo konkordais. Užsienio bankuose šachas Reza sukaupė milijardus dolerių. Valdžią šachui išlaikyti padėjo glaudūs ryšiai su vakarų šalių vadovais, apsaugos tarnyba ir jam pavaldi armija. Sakoma, kad pastaroji apginkluota buvo amerikietiškais ginklais.

Šachas ilgus metus prekiavo beribiais Irano naftos ištekliais. Tai suteikė galimybę retsykiais pasidžiaugti tam tikrais vakarų pasaulio malonumais. Tuo metu kai kurie Irano žmonės sunkiai sudūrė galą su galu. Situacija nepatenkinti ir pavydūs veikiausiai beregint būdavo sudrausminami.

Iranas
© Faruk Kaymar

Nauji žaidėjai: Ajatola Chomeinis ir Sadamas Huseinas

Tokia situacija padėjo į sceną išeiti dvasiniam Irano lyderiui Ajatolai Chomeiniui. Ką reiškia šis paslaptingas žodis iš “A” raidės? Pasirodo Ajatola yra ne vardas, o aukštas musulmonų šiitų dvasinis rangas. Didelė populiacijos dalis įtikėjo, kad jei kas ir gali išlaisvinti juos iš priespaudos tai Chomeinis.

Kiekvieną revoliucijos užuomazgą šachas malšindavo itin žiauriai, tačiau sukilimai nesiliovė. Greičiau priešingai. Čia į sceną įžengė net ir mums puikiai žinomas buvęs Irako prezidentas ir diktatorius – Sadamas Huseinas. Kai kurių šaltinių teigimu, būtent jo patarimu Ajatola Chomeinis turėjo būti nužudytas arba ištremtas.

Tokiais veiksmais buvo tikimasi numalšinti revoliuciją jai neprasidėjus. Šachas nužudyti dvasinį šalies vadovą atsisakė, bet pilnai sutiko su Huseino pasiūlyta alternatyva. 7-ąjame dešimtmetyje Chomeinis buvo, švelniai tariant, paskatintas išvykti iš šalies. Tai buvo savotiška Ajatolos karo prieš šachą Mohamedą Rezą pradžia.

Irano sostinė Teheranas
© Hassan Hedayatzadeh

Ajatolos gyvenimas tremtyje

Tuo metu didžiausia problema ištremtiesiems buvo ta, kad nelabai kas norėjo priimti. Kuveitas netgi buvo atvirai spaudžiamas Ajatolai nepadėti. Užsienio reikalų ministras Ebrahimas Yazdi Chomeiniui patarė: „Turėtume vykti į Europą. Patekti į Paryžių mums vizos nereikia, o tai yra Europos politikos lopšys“.

Kaip vyrai tarė, taip ir padarė – išvyko į Prancūziją. Įdomu tai, kad per visą viešnagę šioje šalyje, Chomeinis Paryžiaus taip ir neaplankė. Nusprendė apsistoti nedideliame miestely už kelių dešimčių kilometrų. Toks gegučiukas lizde tuometinį Prancūzijos prezidentą vertė nerimauti. Pasirodo jis buvo šacho Rezos sąjungininkas.

Kartą prezidento pageidavimu su Chomeiniu pasikalbėti atvyko diplomatas Claude Chayet. Pastarasis po daugelio metų pasakojo vienam žurnalistui, kaip atėjęs pamatė sukryžiuotomis kojomis ant grindų sėdintį vyrą su juodu turbanu, balta barzda ir gyvomis smalsiomis akimis.

Diplomamas pasakė Chomeiniui „Jūs esate pasakęs keletą neigiamų teiginių prie šalies valdovą, su kuriuo mūsų santykiai normalūs. Esant Prancūzijos žemėje taip elgtis nėra tinkama“. Chomeinis atsakė „Vienintelis dalykas ką darau – siunčiu laiškus į Iraną. Ką Irano liaudis daro su mano laiškais nėra Prancūzijos rūpestis“.

Sadamas Huseinas ir Ajatola Chomeinis
© wyborcza.pl/alehistoria

Irano revoliucija: Kodėl karalienei prireikė raminančiųjų

Gavę Chomeinio laiškus, kaip mat padarydavo begalę kopijų ir jas išplatindavo. Šachui atėjo metas sunerimti. Vienas iš jo generolų garsiai prasitarė manantis, kad revoliucija juos užgoš. Buvo nuspręsta veikti nepaisant konstitucijos. Kadangi šachas Reza 30 metų ėjo petys petin su vakarų šalių prezidentais, šie buvo jo pusėje. Kaip bebūtų, jokios priemonės nepadėjo.

Pastovūs mitingai pranašavo liūdną pabaigą. Galų gale šachas neatlaikė spaudimo ir rėžė kalbą, kuri prasidėjo žodžiais „Kaip Irano šachas negaliu nesutikti su žmonių revoliucija…“ Po jos, paskutinysis Irano karalius pranešė, kad kuriam laikui išvyks atostogų. Kad neišduotų žurnalistams sielvarto, karalienė turėjo vartoti raminančiuosius. Einant link lėktuvo vienas pulkininkas krito po monarcho kojomis ir maldavo pasilikti. Šachas Reza atsakė „Aš dar sugrįšiu…”

Šachui išvykus valdžią perėmė ministras pirmininkas. Diplomatas Claude Chayet ir vėl buvo pasiųstas pas Ajatolą su žinute „JAV prezidentas Džimis Karteris tikisi, kad atidėsite grįžimą į Iraną ir suteiksite laiko naujajam ministrui pirmininkui atstatyti tvarką“. Chomeinis atsakė „Prezidentas Karteris turėtų suprasti Iraną. Jeigu jis nori normalių santykių su mumis, turėtų liautis remti jėgas, kurios priešinasi žmonių valiai“.

Tuo metu revoliucionieriai dovanojo kareiviams gėles ir kvietė prisijungt prie revoliucijos. Netgi buvo įsteigti punktai, kuriuose kariai galėjo persirengti civilių rūbais. Policija ėmė medžioti dezertyrus suimdama visus vaikinus trumpais plaukais. Revoliucijos vadai sugalvojo genialią taktiką ir paragino visus jaunuolius nusikirpti trumpai.

Irano revoliucija
© Zahra Khalili

Irano Islamo Respublika

Šachui ištikimi karininkai kariuomenei davė įsakymą sustabdyti Ajatolą Chomeinį bet kokiais būdais. Kažkam net kilo idėja numušti Ajatolos lėktuvą ar sraigtasparnį. Savo patarėjui Mohamedui Yazdi Chomeinis sakė „Tu neturi keliaut su manimi. Tai gali būti pavojinga“. Į lėktuvą vyrai pakvietė žurnalistus. Tai buvo savotiškas apsidraudimas, sumažinantis riziką, kad bus numušti.

Išvykdamas Chomeinis prancūzams tarė „Aš nepamiršiu Prancūzijos vadovybės svetingumo, svetingumo jos žmonių ir jų laisvės jausmo“. Skrydžio metu Ajatola perdavė savo artimajam Sabantui Tabatabai knygą, su naujos konstitucijos eskizais ir tarė „Jei būsiu sulaikytas ar nužudytas – paslėpk“. Dokumentas įkūnijo Chomeinio viziją, kokia turėtų būti būsima Irano Islamo Respublika.

2500 metų senumo monarchijai atėjo galas. Iranas buvo it Atlanto vandenynas uragano metu. Savo lyderio laukė dešimtys tūkstančių revoliucionierių. Galiausiai artimiausi Ajatolos bendražygiai praskyrė minią ir padarė vietos sraigtasparniui nusileisti. Taip Chomeinis buvo išgelbėtas nuo savo paties sekėjų. Reikalas įgavo pagreitį ir liaudis vieną po kito užėmė policijos nuovadas ir kariuomenės punktus.

Irano Islamo Respublika
© Bahram Bayat

Operacija “Argo”

Šachas tuo metu it dvasia klajūnė bejėgiškai blaškėsi po pasaulį. Niekas nenorėjo suteikt jam prieglobsčio. Amerika irgi sutiko ne iš karto. Karteris sakė „Šachas Reza buvo sąjungininkas gerais laikais, todėl turim jį apsaugoti blogais“. Paaiškėjo, kad buvęs Irano valdovas sirgo vėžiu. Tai nuo išorinio pasaulio buvo slepiama net 4 metus. Žinia nesušvelnino revoliucionierių įniršio. Buvo reikalaujama gražinti šachą namo, kur jis būtų nuteistas.

1979m. nutiko kai kas netikėto. Apie tai pasakojama režisieriaus Beno Afleko filme „Operacija Argo“. Paremtas tikrais faktais filmas pasakoja apie Amerikos ambasadą Teherane. Į ją įsiveržę vietiniai revoliucionieriai Amerikos piliečius paėmė įkaitais. Tik šešiems iš jų pavyko pabėgti ir pasislėpti Kanados ambasadoriaus namuose. Apie pabėgusius nepasakosiu. Geriausiai su šia istorija supažindins “Operacija Argo”. Trumpai užsiminsiu tik apie paimtus nelaisvėn.

Iš tikro tie revoliucionieriai buvo minia studentų, kuriems vadovavo toks Ibrahimas Asgharzadekas. Iš pradžių apie savo idėją Ibrahimas papasakojo keturiems kolegoms. Du iš jų nesutiko. Vienas iš nesutikusių buvo būsimasis Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinedžadas. Palaikymo Ibrahimas turėjo prašyti tokio Ajatolos Mousavio. Šis patarė tik tiek „Pirmyn, tik nesakykite Imamui (vadui)“.

JAV ambasados šturmas

Studentai kaip reikiant išdūrė policiją suvaidindami eilinį mitingą prie JAV ambasados vartų. Sulaukę tinkamo momento jie pasileido vidun it bičių spiečius. Ajatola Chomeinis tuo metu buvo Kome – Irano religiniame centre. Religinis vadovas nieko neįtardamas ilsėjosi, kai ramų jo poilsį nutraukė sraigtasparniu atskridęs užsienio reikalų ministras Ebrahimas Yazdi.

Išgirdęs naujieną Chomeinis supyko, kad tai vyksta be jo žinios ir davė įsakymą „Vykit juos lauk!“ Po kiek laiko Chomeinio sūnui paskambino anksčiau minėtas Ajatola Mousavis ir perdavė žinią Chomeiniui nuo „gerų musulmonų“, „šaunių studentų“, „revoliucijos sąjungininkų“.

Mousavis sugebėjo pakeisti Chomeinio požiūrį. Jis atšaukė užsienio reikalų ministrui duotą įsakymą ir pridūrė „Perduokit jiems, kad užėmė tinkamą vietą! Tegul laiko!“ Daug Imamui nepritarusių aukštas pareigas užimančių pareigūnų atsistatydino. Taip Chomeinis tapo taip vadinamu aukščiausiuoju vadu.

JAV prezidentas Džimis Karteris ėmė svaidytis grasinimais. „Jei bent vienas iš įkaitų bus sužeistas – bus užblokuota bet kokia Irano prekyba su išoriniu pasauliu. Jei bent vienas įkaitas bus nužudytas – bus atsakyta kariuomenės veiksmais“. 1979m. lapkričio mėnesį Chomeinis davė interviu „CBS“ televizijai“.

Reporteriui paklausus ar Iranas šiuo metu kariauja su Amerika jis atsakė „Ką turite omenyje? Jei turit omeny karą „kariuomenė prieš kariuomenę“, tai ne – nėra tokio karo. Jei kalbat apie nervų karą – kažkas panašaus“. Bet kokie amerikiečių bandymai išlaisvinti įkaitus buvo atremti. Nepadėjo net sankcijos: įšaldytas užsienio bankuose buvęs Irano turtas, uždraustas naftos importas iš šios šalies.

JAV ambasados šturmas
© Omid Armin

Slaptas specialiųjų pajėgų bandymas išlaisvinti įkaitus

Apie slaptą specialiųjų pajėgų planą išlaisvinti Irane įstrigusius amerikiečius žinojo tik prezidentas Karteris ir jo patikėtiniai. Buvo nuspręsta įkaitus išvaduoti jėga. Norint iš Teherano išgabenti 52 žmones reikėjo 6 karinių sraigtasparnių. Apsidraudžiant į misiją buvo išsiųsti 8. Galiojo taisyklė „arba visus arba nei vieno“, kadangi išgelbėjus tik dalį įkaitų – kiti greičiausiai būtų buvę kankinami arba nužudyti.

500 mylių į Iraną amerikiečių sraigtasparniai skrido pažeme. Tai padėjo nepakliūti į radarus, bet privertė kaktomuša susidurti su smėlio audra. 2 iš jų kaip mat sugedo ir buvo priversti misiją nutraukti. Trečiojo gedimai pastebėti buvo nusileidus užsipilti kuro. Užduotis buvo atšaukta.

Lyg to dar būtų buvę maža, nutiko sukrečianti nelaimė. Vienas iš sraigtasparnių kildamas susidūrė su kliūtimi ir sudužo. Žuvo 5 įgulos ir 3 specialiųjų pajėgų nariai. Karteriui tai sukėlė šoką. Kongresas nieko apie tokią misiją lig tol nebuvo girdėjęs. Chomeinis pakomentavo situaciją taip „Kas nuleido Karterio sraigtasparnius? Ne mes! Tai buvo Dievo darbas!“

Irane vyravo netvarka. Šacho generolai arba nešė muilą arba su jais buvo susidorota. Dėl pritaikytų sankcijų kariuomenei trūko atsarginių dalių. Šaunią galimybę pagrasinti Iranui karu suuodė Sadamas Huseinas. Nujausdami audrą Ajatolos įgaliotiniai pradėjo derybas, kurios vyko Vakarų Vokietijoje.

Buvo reikalaujama 3 dalykų: sugrąžinti įšaldytą 5.5 milijardo turtą, atiduoti pinigus, kurie buvo sumokėti už ginklus, kurie niekada neatvyko ir perleisti Iranui 20 mlrd. dolerių, kuriuos kadaise užsienio bankuose išslapstė šachas Reza.

Slaptas specialiųjų pajėgų bandymas išlaisvinti įkaitus
© Javad Esmaeili

Irano-Irako karas ir pasiektas kompromisas

Derybos stojo 1980 m. rugsėjo 22d., kai Irakas pradėjo bombarduoti Iraną. Taip Sadamas Huseinas paskelbė karo pradžią. 70.000 Irako karių kirto sieną. Nuo tos pragaištingos dienos Irano-Irako karas tęsėsi 8 metus, per kuriuos žuvo 1.000.000 žmonių. Jungtinės Tautos ne tik nesustabdė Sadamo Huseino, bet dar ir savotiškai palaikė. Chomeinis sakė „Amerika žinojo apie invaziją, bet nieko nedarė. JT nepasmerkė šalies, įsiveržusios į kitą šalį.“

Nebuvo slepiama, kad Amerika tuo metu padėjo Irakui teikdama svarbią žvalgybinę informaciją ir kitais būdais. Didžiausias skandalas kilo JAV valdant prezidentui Reiganui, kai Jungtinės Amerikos Valstijos paragino kitas šalis neparduoti Iranui ginklų, pačios tai darydamos slapta. Ši keistenybė po šiai dienai vadinama Iran-Contra.

Nepaisant visko, derybos dėl įkaitų paleidimo ir sankcijų panaikinimo privalėjo būti atnaujintos. Šį kartą jos persikėlė į Algeriją. Karterio patikėtiniai pasiūlė Iranui 7,9mlrd. dolerių. Sakė „Protingiausia būtų sutikti, nes į valdžią atėjus Reiganui – susitarti gali būti sunku“. Sutartis pasirašyta 1981m. lapkričio 19d., tačiau prieš paleisdamas įkaitus, Chomeinis tikėjosi gauti pinigus.

Įdomus įvykis nutiko, kai vienas iš JAV iždo valdybos narių pareiškė nepasitenkinimą sutartimi ir išvažiavo namo nepasirašęs. Prezidentas Kartetis pasinaudojo įgaliojimais ir tarė „Tas žmogus atleistas!“. Taip kliūtis įvykti sandoriui buvo pašalinta ir po 15 mėnesių įkalinimo įkaitai buvo paleisti. Tai nutiko likus 2 valandoms iki Reigano inauguracijos. Lėktuvas iš Teherano oro uosto pakilo praėjus 20 sekundžių po naujojo prezidento priesaikos, kai valstybės vairas iš Karterio rankų buvo perduotas Reiganui.

Irano-Irako karas ir pasiektas kompromisas
© Azin Javadzadeh

ASMENINĖ PATIRTIS IR PROTĖVIŲ IŠMINTIS

Idėja aplankyti Iraną pirmą kartą kilo 2008 metais, stebint keliautojų Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus kelionę Šilko keliu. Kurį laiką miegojusi, antrą kartą tokia mintis apsireiškė po kelerių metų, mano žmonai Kamilei išgirdus apie Lietuvaitę merginą, kuri į Iraną keliavo pakeleivingais automobiliais. Galutinai apsispręsti padėjo Evelinos ir Karolio Kazlauskų knyga “Iter Vitae arba gyvenimo kelionė aplink pasaulį”.

Dėl planų keliauti į Iraną ne kartą buvome išvadinti pakvaišėliais ir keistuoliais. Anokia čia paslaptis, kad teko girdėti ir kur kas stipresnių epitetų. Nuo seno žiniasklaidos įtakai veikiant susidariusią nuomonę bent laikinai padėti į stalčių buvo sunku. Stengtis teko iš paskutiniųjų.

Kad šio įvairiapusiškai margo krašto istorija ir politiniai santykiai su vakarų šalimis yra keblūs – lyg ir aišku. Kaip bebūtų, teisių ieškoti ar kažkurią pusę smerkti neatrodo teisinga. Greičiausiai kiekvienas yra savotiškai teisus, žvelgdamas iš savo perspektyvos.

Širdis kuždėjo nepamiršti mūsų senolių posakio, jog lazda turi du galus. Ši konkreti menama lazda atrodė turinti jų dar daugiau. Perdėtas tiesos ieškojimas atrodė lyg tiesiausias kelias į užburtą ratą be galimybės ištrūkti.

Kaip būsime sutikti? Ar atvykę sulauksime pagalbos ar “pagalių į ratus”? Po Iraną keliavusių lietuvaičių pasakojimai atrodė padrąsinantys, tačiau kažkieno praeities rezultatai negarantavo šviesios ateities. Nusprendėme, kad bus kaip bus…

Asmeninė patirtis ir protėvių išmintis
“Svečiuose” © Asmeninis archyvas

Kaip sekėsi kelionėje esu aprašęs straipsnyje “Kelionė į Iraną”. Paprašytas visą patirtį apibūdinti vienu sakiniu, veikiausiai prisiminčiau dar vieną mūsų senolių posakį, teigiantį, kad nevalia spręsti apie knygą iš viršelio. Turinys gali kaip reikiant nustebinti. Taip ir buvo.

Nepaisant tam tikrų intrigų politikos ir kituose lygmenyse, žmonės pas kuriuos atvedė šis ilgas ir vingiuotas kelias nuspalvino mūsų patirtis pačiomis šviesiausiomis spalvomis. “Ne visi draugai, kurie gražiai šneka” – pasakysite Jūs ir būsite visiškai teisūs, tačiau, kas galėtų paneigti, kad šis posakis galioja abiem kryptimis?

Nuoširdumą sufalsifikuoti sunku, nes žmogus visų pirma šypsosi ne lūpomis, o akimis. Pastarosiomis nei prie geriausių norų nesumanipuliuosi. Ar esu garantuotas, kad sekantį kartą nuvykus į Iraną netektų smarkiai nusivilti? Tikrai ne. Visur yra ir bus visko, o visko kas buvo, yra ir bus turbūt neverta nei per daug nei liaupsinti nei peikti. Kas yra gerai, o kas blogai priklauso tik nuo pozicijos, iš kurios žvelgia vertinantysis.

Ar visuomet mūsų, iš pažiūros skirtingų, bet kartu ir tokių panašių pasaulių sandūroje vyks trintis? Čia į galvą šauna dar viena mūsų protėvių per amžių amžius iš kartos į kartą perduota mintis: ir smarkiausia žiema bijo pavasario…

Teheranas - Irano sostinė
“Azadi bokštas Teherane” © Asmeninis archyvas

Į tekste pateiktą informaciją žvelkite kritiškai. Autoriaus požiūriu, jo pasirinkti šaltiniai pakankamai autoritetingi, tačiau niekas nėra apsaugotas nuo pasamoningo polinkio į vienai ar kitai pusei palankesnius šaltinius.

ŠALTINIAI

https://iranicaonline.org/articles/oil-agreements-in-iran EN

https://oilprice.com/Energy/Crude-Oil/How-Oil-Defeated-The-Nazis.html EN

https://www.e-education.psu.edu/egee120/node/241 EN

https://en.wikipedia.org/wiki/Saudi_Arabia%E2%80%93United_States_relations EN

https://www.britannica.com/biography/Mohammad-Reza-Shah-Pahlavi EN

https://www.britannica.com/biography/Ruhollah-Khomeini EN

https://www.encyclopedia.com/people/history/middle-eastern-history-biographies/saddam-hussein EN

https://www.telegraph.co.uk/films/0/argo-facts-historical-truth-cias-tehran-hostage-rescue EN

https://www.youtube.com/watch?v=ArW8BGv1RyM EN

https://www.britannica.com/event/Iran-Iraq-War EN

https://www.washingtonpost.com/wp-srv/politics/special/clinton/frenzy/iran.htm EN

https://www.imdb.com/title/tt1024648 EN

Papildymus, pataisymus ir pastebėjimus kviečiu pateikti komentarų skiltyje. Taip pat laukiu jūsų idėjų ateities įrašams.

Subscribe
Notify of
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments