Bulgarija
Keli rumunai bandė atkalbėti nuo kelionės į Bulgariją. Anot jų, tai būtų laiko švaistymas. Savotiškas dežavu. Kažką panašaus apie Rumuniją kalbėjo vengrai, o apie Vengriją – slovakai. Tik tokio reiškinio priežastys neaiškios. Gal yra ten buvę ir tikrai nusivylė, o gal priežastis slypi kažkur giliau? Patarimais pasidalino ir mano senas bičiulis.
“Kartas nuo karto į Bulgariją užsuku darbo reikalais,” – tvirtino jis. “Dar neteko girdėti, kad kas nors ten keliautų tokiu būdu kaip jūs.”
“Nei pirmi, nei paskutiniai,” – pasitarę padarėme išvadą mes, tačiau paklausėme patarimo šiek tiek paįvairinti kelionę ir tam tikrą atkarpą pasivėžinti traukiniu.
Dokumentų patikra truko ilgiau nei įprasta. Pareigūnams įtarimą sukėlė keli tamsaus gymio keleiviai anei maž nekalbėję angliškai. Į Rusę atvykome vakarop. Traukinys į kurį turėjo būti persėsta, jau kažin kada išvažiavęs, o sekantis turėjo pajudėti tik 6 valandą ryto. Stoties darbuotoja dievagojosi, kad niekuo padėti negali. Iškilo klausimas, kur apsistoti nakčiai.
Svečiuose pas Džeimsą
Sunku susikaupti, kai pilvas groja maršus. Akys pakrypo krautuvės link. Atmosfera priminė Lietuvą prieš dvidešimt metų. Gausiai nukrautame daktariškos dešros skyriuje skarotos močiutės pešėsi dėl gardžiausio kąsnelio. Prigriebę kepalą duonos, butelį kefyro ir dar šį bei tą, tepėm slides. Priedangą radome pavėsinėje priešais kuro kolonėlę.
“Sveiki bičiuliai! Iš kur esate ir kur keliaujate?” – taisyklingu britišku akcentu prakalo vienas iš įstaigos darbuotojų. “Ar jau žinote, kur šią naktį apsistosite?”
Paaiškinome situaciją, tačiau mūsų bendraamžis vaikinas nepasirodė nustebęs. Kaip mat išsitraukė mobilųjį telefoną ir kažkam paskambino. Tai vyko taip greitai, kad nespėjo nei pienas ant lūpų nudžiūti, kai vaikinas keliais žodžiais paaiškino, kad užteks jo bičiuliui Džeimsui nupirkti cigarečių ir nakvyne bus pasirūpinta. Klausimas išspręstas.
Pasirodo, Džeimsas – grynakraujis anglas. Į Rusę atvyko, kaip manė, trumpam. Ilgainiui, susirado merginą, atidarė barą. Tądien kaip tik turėjo laisvo laiko, todėl mums pasisekė. Rodos, ką tik dalinamės duona prie kuro kolonėlės, o čia jau gėrėme kavą Džeimso bute. Iš pirmo žvilgsnio, pavėluoti į traukinį atrodytų didi nesėkmė, bet pasirodo, tai buvo tik kelias į pažintį.
“Nelaimingi niekšeliai…” – kraipydamas galvą pareiškė užuojautą Džeimsas. Kad spėtume į 6 valandos traukinį, turėsime keltis anksti.Prie užkandžių stalo Džeimsas pasakojo kelionių nuotykius. Sužinojęs mūsų ekspedicijos kryptį, daugiausiai kalbėjo apie musulmoniškus kraštus. Papročiai ten kitokie, todėl prisitaikymas gali užtrukti. Daugiausiai iššūkių gali iškilti merginai. Vyrų žvilgsniai, kalbos ir taip toliau. Pasak Džeimso, gerai, kad keliaujame dviese.
Be abejonės, kiekvienas kraštas turi savų niuansų. Ir visgi geriau būti atsargiems nei paskui gailintis graužti nagus. Anot Džeimso, svarbiausia yra akylai saugoti merginą ir kiek įmanoma laikytis kartu.
Įdomiausią patirtį Džeimsas turėjo Egipte, kai nepažįstamas vyras nepagarbiai palietė jo mylimąją. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai nutiko netyčia, tačiau netrukus, tai pasikartojo. Kai kurie vakariečiai žvelgia į tai pro pirštus, bet tik ne Džeimsas. Su britišku tiesmukiškumu jis paaiškino nusidėjėliui, kad jei tai pasikartos dar kartą, jo diena baigsis bintuojant puodynę. Susirinkus nedorėlio draugams, aistras malšinti teko pareigūnams.
Juodosios jūros link
Varna – trečias pagal dydį Bulgarijos miestas, įsikūręs Juodosios jūros pakrantėje. Gal turistams privilioti, o gal kitais tikslais, poilsiautojų mėgstamas kurortas vadinamas Juodosios jūros perlu. Dažnas iki raudonumo saulėje įdegęs poilsiautojas nežino, kad Varna garsi ne tik paplūdimiais ir pasiturinčių damų pilnais viešbučiais. Pasakojama, kad prieš keliasdešimt metų čia buvo rastas seniausias pasaulyje lobis.
Mokslininkų teigimu, senovinėje kapavietėje aptikti auksiniai dirbiniai leidžia manyti, kad kadaise čia gyveno pažangi civilizacija, neaprašyta istorijos vadovėliuose. Atlikus ekspertizę, buvo prieita išvados, kad su didžiuliu tikslumu sumeistrauti papuošalai, buvo pagaminti prieš 4200-4600 m. Lobį darbo metu rado 22 m. amžiaus ekskavatoriaus operatorius.
Pobiti Kamani – dar viena įdomybė, kuria didžiuojasi Varnos regionas. Akmenų dykuma ar Akmenų mišku vadinama vietovė yra vienintelė dykuma Bulgarijoje. Ne vien smėlio audromis ir sūkuriais garsi ši vieta. Visoje teritorijoje išsidėstę šimtai akmeninių kolonų, atrodančių lyg šios būtų įsmeigtos į smėlį. Pastarųjų kilmė nėra visiškai aiški. Dauguma mokslininkų linkę manyti, kad kolonos natūraliai suformuotos gamtos. Nepaisant reiškinio neįprastumo, žmogaus įsikišimas atmetamas.
Varnos paplūdimys, Bulgarija
Paskutinė stotelė – Burgasas
Dienos Europoje ėjo į pabaigą. Paskutinė stotelė prieš atvykstant į Turkiją – Burgasas. Istorija panaši: pulkai vasarotojų ir vienas kitas žmonių naivumu gyvas lupikautojas. Pavargę drybsoti poilsiautojai aplanko Šv. Anastasijos salą, kadaise vadintą bolševikų kalėjimu, ar kokią kitą įdomią vietą, o grįžę iš ekskursijos prigula ant kito šono ir drybso toliau.
“Sunku, bet ką padarysi,” – svarsto tokio drybsojimo išvarginti poilsiautojai.
Kaitriai saulei negailestingai svilinant pečius, per nugarą žliaugė prakaitas. Oro kondicionierius ir šaltas vaisių kokteilis būtų buvęs neprošal, bet ištaigingi Burgaso viešbučiai – ne kuprinėtojams. Planų nakčiai neturint širdyje buvo keistai ramu: juk nebus taip, kad niekaip nebūtų.
Dairėmės į šalis lyg kokie apuokai, kai žvilgsnis užkliuvo už išskirtinės poros. Barzdoto vaikino ir ilgaplaukės merginos žygio tempui nekliudė nei griozdiški batai, nei šimtalitrės kuprinės. Atrodė jie lyg įsisenėję benamiai, bet žengė pirmyn su drąsa akyse, kaip vienas pažįstamas pasakytų, lyg turėdami gyvenime tikslą.
“Reikia juos pasekti! ” – nusprendėme. “Gal žino ką nors, ko nežinome mes.”
Keletą kartų kairėn, dar kelis dešinėn ir mes jau čia – viename jaukiausių paplūdimių, kokį kada buvo tekę regėti. Paslaptingoji porelė išnyko žmonių minioje, o mums atėjo metas prisėsti poilsiui. Besiklausant jūros ošimo ir palengva retinant maisto atsargas, žmonių po truputį mažėjo, kol galiausiai likome vieni.
Pusryčių metas Burgaso paplūdimyje
Staiga vėjas pakeitė kryptį ir jautrūs uoslės receptoriai užuodė šlapimą. Suprask, kažkas nesusiturėjo ir reikalus atliko čia pat. Kaip bebūtų, tokia bėda – ne bėda, nes minutėlę pažingsniuoji šalin ir vėl gaivu.Išsitiesėme ant saulėje įkaitusio smėlio. Saulei pusiau pasislėpus už horizonto, vis dar nebuvo jokio plano ar jausmo, kad reikėtų tokį turėti. Aptarinėjant pastarųjų dienų įvykius suėmė snaudulys, todėl taip ir likome gulėti, paskendę bangų ošime, ligi pat ryto.
“Nesušalai?” – vos pramerkusi akis pasiteiravo šiltą rūbą vilkėjusi Kamilė.
“Vyrams nešalta,” – atsakiau. “Blogiausiu atveju – labai vėsu.”
Prieš leisdamiesi į kelią, įkvėpti gaivaus pajūrio oro prisėdome ant kranto. Širdis virpėjo jausdama artėjant didį nuotykį, mat greitai turėjome bent keliems mėnesiams palikti Europą. Kuo toks nuotykis baigsis, paaiškės ateityje. Aišku tik tai, kad bus daug permainų: kitokia kalba, kitokie papročiai. Europietišką santūrumą pakeis tenykštis ekstravertiškumas.