Gruzija
Gauja benamių šunų sekė visą kelią. Turkijos-Gruzijos pasienio punktą kirtome pėsti, o artimiausias miestas – Batumis. Į akis krito neregėtas raštas šalikelių iškabose. Gruzija, arba Sakartvelas – viena iš nedaugelio valstybių, turinti savo alfabetą, nenaudojamą niekur kitur pasaulyje.
Tamsūs tiršti debesys pranašavo audrą. Pasipylus žaibams, toptelėjo mintis skaičiuoti sekundes. Senelis sakydavo, kad žinodamas garso greitį ir po kiek laiko nuo žaibo nuaidi griaustinis, gali įvertinti, kaip toli žaibuoja.
Kelią nuo jūros skyrė skardis. Kitoje pusėje – stačios uolos. Greičiausiai lietaus neišvengsime ir nuo jo nepasislėpsime, bet nieko tokio. Širdis kupina džiaugsmo.
Minutė ar dvi ir ėmė merkti lyg iš kibiro. Sunkūs lašai prausė veidus ir gėrėsi į rūbus. Norėjosi bent prietaisus išsaugoti, bet numojome ranka: kaip bus taip.
Netikėtai, kelią pastojo gyvenimo matęs automobilis. Toks, koks mūsuose vadinamas tautovežiu: didelis, patikimas, talpinantis daug įrankių ir bulvių maišų. Viduje sėdėjo du augaloti vyrai, ginkluoti galingais balsais ir išskirtiniu gruzinišku akcentu. Sakytum, tipiniai gruzinai iš vaikystėje girdėtų Šilansko anekdotų.
Anglų kalba jie nešnekėjo, bet puikiai valdė rusų kalbą, kad ir persmelktą savitu prieskoniu. Vyrai pasisiūlė pavežti. Su visa pagarba sakant, veikiau darbinio arklio žvengimą nei žmogaus juoką primenantis kvatojimas lydėjo visą kelią.
Kamilė prie Martvili kanjono
Aistringas aimanavimas
Į antrą aukštą vedė girgždantys mediniai laiptai. Nosį iškišusi mergina skardžiu šūksniu pakvietė mamą. Pastaroji buvo svečių namų valdytoja ir jų savininkė. Moteris pravėrė vieno iš kambarių duris ir pasiūlė užeiti. Savotiškai jauku ir pažįstama, mat, apstatymo stilius artimesnis mūsiškiam, nei kaimynystėje gyvenančių turkų.
Viskas būtų gerai jei ne didelė kaina. Šeimininkės įvardinta suma nepaliko vietos deryboms. "Vis tiek kiek reikalinga nenusileis," - manėme mes, tačiau šį kartą klydome. Mums išeinant kaina krito su lig kiekvienu žingsniu.
Iš kišenės išsitraukiau kupiūrą ir kelias monetas. Šeimininkė čiupo pinigus ir lyg gerbiamiausius svečius palydėjo iki pat durų. Anot jos, mums labai pasisekė: paprastai, už tokią sumą Batumyje nakvynės negausi.
Vos sudėjus bluostą pažadino jaunos moters aimanos. Kartoninės sienos nesulaikė aistringų šūksnių, sklidusių iš gretimo kambario. Kažkas mylėjosi taip aistringai, kad stiklinėje mirguliavo vanduo, o nuo lubų, rodos, byrėjo tinkas. Su kiekviena palaimos banga, rusakalbė moteris vis gyrė vyrą, kad tas viską daro teisingai ir ragino jokiu būdu nesiliauti.
Batumis, Gruzija
3 dienos su iraniečiais
Atvykus į Trabzoną, teko priimti skubų sprendimą. Autorizacijos kodas, reikalingas Irano vizai gauti, dar nebuvo paruoštas. Procesas galėjo trukti dieną, dvi ar net visą savaitę. Apsvarstę visus variantus, nutarėme keliauti į Gruziją.
Išsiilgę gamtos, antrąją dieną įsikūrėme stovyklavietėje prie jūros. Dvi dešimtys palapinių leido suprasti, kad Batumis populiarumu nesiskundžia.
Batumio paplūdimys nuklotas akmenimis. Maudantis srovė buvo tokia, kad norėjosi įsikibti kokį luitą, kad neįtrauktų gilyn. Taip pat tokie akmenys tiko skaldyti lazdyno riešutus, kurių visą maišą buvo davęs turkas Farukas.
Begliaudant riešutus, netikėtai priėjo tamsaus gymio mūsų tėvų amžiaus vyrukas. Iš pažiūros panašus į gruziną vyras iš pradžių savo kilmę nutylėjo. Išgirdęs mūsų istoriją, suskubo pasidalinti su draugais, kurių viso buvo net keturi.
Kažką nepažįstama kalba pasitarę, keliauninkai prisipažino esą iš Irano. Visi vienu metu pasiėmę atostogų, jie automobiliu keliavo po Azerbaidžaną, Gruziją ir Turkiją. Atėjus vidurdieniui, buvome pakviesti pietų, kurie vėliau peraugo į vakaronę su šokiais ir dainomis.
Amiras, Džalalas, Šahramas, Naseras, Tautvydas Šlevas (aš), azerbaidžanietis Mehdi ir pačiame priekyje įsitaisęs Modžtaba
Kalbų kalbelių visas šimtas
Naktį užklupo audra. Palapinės kampuose įtaisėme akmenis, kurie pakilus uraganiniam vėjui, užtikrino priedangos stabilumą. Iraniečiams sekėsi prasčiau. Susiėmę už galvos, glaudėsi automobilyje, kol stichijos taršė jų gležną būstą, kurį galiausiai įkėlė į medį.
Iki ryto vyrai nejuokais išvargo ir nusprendė, kad yra pernelyg brandūs, kad namo keliautų nepailsėję. Prieš grįždami į gimtinę poros dienų poilsiui išsinuomojo namą.
Pamatę išsinuomotą būstą, iraniečiai suprato, kad tokioje fazendoje jiems vieniems grėsė prapultis: visą dieną iš kambario į kambarį vaikščiodamas, gali taip nieko ir nesutikti. Galbūt todėl vienbalsiai nutarė į svečius pakviesti mus. Galų gale, jau ir taip gausią kompaniją papildė azerbaidžanietis Mehdi, su kuriuo taip pat susipažinome praėjusį vakarą.
Stebėti tokį spalvingą būrį žmonių – ypatingai smagu. Ilgainiui pastebi tam tikrus vaidmenis, kuriuos kiekvienas yra prisiėmęs. Kažkas imasi vadovo vaidmens, kažkas – sargybinio. Vienas linkęs mąstyti kritiškai ir griežtai tik iš loginės pusės, kitas – meniškai, su improvizacijos gaidele. Visiems būdinga tik viena: pastangos išlikti pasitempusiems ir su pagarba vertinti vienintelės damos kompaniją.
Kaip vengras Ištvanas kartą pasakė, yra du būdai žvelgti į žodį “kalba“. Kalba gali būti lietuvių ar anglų, italų ar vengrų, bet gali būti ir tėvo kalba sūnui ar anūko seneliui. Kitaip mama kalbės su kūdikiu, nei su suaugusia dukra. Yra moterų ir yra vyrų kalba, yra meilės kalba ir neapykantos kalba. Tiek dienų praleidę vyriškoje kompanijoje, Kamilės akivaizdoje jautė pareigą jiems įprastą kalbą pakeisti kita – labiau vartotina moters akivaizdoje. Rodos, užsimiršęs tik vienai akimirkai, azerbaidžanietis Mehdi kaip mat buvo sudrausmintas.
Azerbaidžaniečio Mehdi transporto priemonė. Su ja keliautojas į Batumį atvyko atostogauti
Tolyn į Gruzijos gilumą
Šahramas, Džalalas, Amiras, Naseras ir linksmasis Modžtaba iškeliavo namo. Šnekorius Mehdi savo mylimą žiguliuką ketino nudanginti bent iki Turkijos, o tuomet – tuo pačiu keliu atgal, į Azerbaidžaną. Tuo metų, mūsų laukė kelionė į Kutaisį – galimai, vieną seniausių miestų pasaulyje. Nuo ten nebetoli ir Martvili kanjonas. Negailestingai saulei ryškiai plieskiant, atėjo metas grįžti ant įkaitusio asfalto.
Gruzinai – malonūs žmonės. Matyt, kad ko tikiesi, tą randi, nes ko tikėjomės sugrįžo bumerangu. Tik susičiulbėti sunku, jei laisvai nekalbi rusiškai. Kitos plačiai vartojamos kalbos čia sunkiai prigyja. Gerai kadaise miela mokytoja sakė: kai prispirs reikalas – kaip mat išmoksite. Taip ir buvo.
“Nėra didelio skirtumo ar pasakysi “vakar” ar “viena diena atgal.” Svarbiausia, kad galime vienas kitą suprasti,” – mojo ranka storabalsiai gruzinai, kartais ir patys mėgstantys modifikuoti šią kalbą, kaip patiems paranku.
Dar visai neseniai, tai atrodė sunkiai suprantama. Rodos, ir fiziškai labiau pasiruošti kelionei reikėtų, ir išmokti porą kalbų. Turėti daugiau pinigų taip pat nemaišytų, kaip nemaišytų papildomas maišas daiktų. Reikėtų profesionalesnės įrangos, firminių rūbų ir miegmaišio, dar šio, to ir ano. O iš tiesų, tai nieko nereikia, nes kai atsibosta ieškoti pasiteisinimų, riebiai nusispjauni ir nusprendi, kad kaip bus taip. Kai reikia, sprendimai patys pasisiūlo savaime, kad ir ne visada tuo keliu, kokiu jų lauki ateinant.
Martvili kanjonas: Vakarų Gruzijos brangakmenis
Pilkos Kutaisio gatvės ir apsamanoję monumentai suteikė miestui paslaptingumo. Šiais stiklo, sintetinių rūbų ir blizgių vitrinų laikais, Kutaisis priminė žilą išmintingą senolį, gyvenimo rūpesčių išvagotu veidu. Gal ir ne pats prašmatniausias, bet slepiantis ne vieną istorijos pamirštą paslaptį.
Koks miestas, tokia ir autobusų stotis. Padėjau vienam žmogui užkurti automobilį, tai šis palydėjo iki pat autobuso. Baltas ankštas maršrutinis autobusas vežė į Chonį. Iš ten nusigauti į kanjoną galima pėstute arba taksi. Trys simpatiškos uzbekės pasiūlė kooperuotis, mat, taip pigiau.
Apie palaidas Gruzijos karves buvo tekę girdėti, bet realybė viršijo vaizduotėje nusipieštą paveikslą. Pusiau laisvėje gyvenančios karvės, bėgančios nuo benamių šunų kiaulės, kaimenės arklių ir riebios perekšlės – visur, kur bepasisuksi. Viena raguotoji ganėsi net po ligoninės kiemą. Tai džiaugsmas pacientams, stebintiems pro įstaigos langą.
Martvili kanjonas – natūralus gamtos stebuklas, iki 2000 m. tūnojęs nežinomybėje. Situacija pasikeitė, kai šį Gruzijos brangakmenį, ieškodami nepramintų takų, rado žingeidūs keliautojai. Vienas po kito, socialiniuose tinkluose skelbė kanjono nuotraukas, kol 2016 m. Gruzijos valdžia nutarė investuoti į masiniam turizmui reikalingą infrastruktūrą. Buvo nutiesti takai, įrengti laiptai, sumontuotos apsauginės pertvaros. Taip pat, buvo pasamdyti tvarką prižiūrintys darbuotojai.
Fotografijos, užfiksuotos Martvili kanjono lankytojų centre
Nusvilę gruzino antakiai ir skystis “nuo kirmėlių”
Viena moteriškė sutikta kanjone papasakojo apie krioklį: anot jos, mažai kam žinomą ir esantį vos už kelių kilometrų. Tokią dieną pasivaikščioti – vienas džiaugsmas, tačiau pratrūkus lyti, teko ieškotis priedangos. Prieglobstį radus po senu ąžuolu, netruko prisistatyti kompanija – visa gauja šunų. Nelabuosius bekalbinant, iš kitos vieškelio pusės pasigirdo vyriškas balsas. Pagyvenęs vyras mojo ranka ir kvietė prieiti.
“Lietuvą žinau, nors ir nesu ten buvęs. Armijoje teko sutikti ir lietuvių, ir latvių, ir estų. Sutarėme draugiškai," – pasakojo vyriškis. “Reikia vietos palapinei? Turiu gerą vietą prie upės.”
Žygiuojat per kaimą, žmogus sutikdavo vieną draugą po kito. Visiems knietėjo paaiškinti, kur link traukiame ir iš kur jo svečiai. Visi kraipė galvas ir demonstravo paauksuotus dantis, siūlėsi nors iki sekančio posūkio palydėti. Praėjome ir geradario sodybą, kur už lango triūsė šeimininkė. Gamino gardžią vakarienę.
“Įsikurkite, o aš, kol nesutemo, turiu eiti dirbti,” – paaiškino šeimininkas, priėjus žadėtąjį sklypą. “Grįšiu su katilu. Galėsime užsikurti ugnį.”
Gachedili kaimo apylinkėse
Kaip žmogus tarė, taip ir padarė: grįžo nešinas katilu ir stovu. Iš šlapių šakų sukrautas laužas nenorėjo degti, bet nėra to blogo, ko neužkurtų benzinas. Šliūkšnis po šliūkšnio, šis visko gyvenime matęs senolis supylė laužan visą butelį. Toks kiekis pranašavo liūdną baigtį, bet, kaip liaudies išmintis moko, nevalia seno tėvo mokyti iš kur randasi vaikai.
Kas kitam būtų mirtina, gruzinui – kasdienybė. Benzinas yra sprogi medžiaga, todėl vos įmetus degtuką, smūgio banga bloškė senolį atatupstą. Anot jo paties, liepsna nusvilino paskutinius antakius, bet anokia čia bėda, nes tikslas buvo pasiektas. Galima kaisti vandenį ir virti daržoves: jo paties augintas cukinijas, kukurūzus, moliūgus.
Valgomąjį atstojo senolio meistrauta pašiūrė. Čia paprastai vyrai renkasi pietauti, po rytmetinių ūkio darbų. Sukta šypsenėlė ir primerkta akis galėjo reikšti tik viena: tai dar ne viskas. Pasikuitęs giliai terboje, vyriškis surado butelaitį skaidraus tyro skysčio, tinkamesnio spiritinei viryklei, nei pilti gerklėn.
Kadangi mūsų troškulys nekankino, degustuoti teko vienam. Menka problema, nes svarbiausia žmogui buvo mūsų kompanija. Iki ateinant poilsio metui, senolis gruzinas pasakojo apie savo kraštą, gamtos grožybes ir moteriškių dailumą. Per pertrauką tarp temų vis atsikąsdavo saldaus moliūgo, burną suvilgydavo šlakeliu tauraus gėrimo.
“Mano gamybos,” – didžiavosi. “Nuo kirmėlių!”
Vakarienei: paties ūkininko auginti kukurūzai, cukinijos, moliūgai