Metai kelyje: Kelionės dienoraštis

---

Kelionė į Sumatrą praėjo sklandžiai. Netgi sakytum, šiek tiek nuobodžiai. Susigrūdę it silkės statinėje, kantriai laukėme, kol keltas pasieks salos krantą. Tamsioje kajutėje keleivių akys pasiilgo saulės šviesos. Ne veltui, prisišvartavus kukliame uoste, pasigirdo džiaugsmingi plojimai.

Rūstus pareigūnas pasą pavartė, tylomis pasitarė su kolega. Galiausiai, pakėlęs antakį, pridėjo antspaudą, pasak kurio, vizitui suteiktas lygiai mėnuo. Ir daug, ir mažai – nelygu, kaip pažiūrėsi. Žemėlapyje nubrėžtas kelias vedė per tris salas: Sumatrą, Javą ir Balį. Viso 3 tūkstančius kilometrų.

“12 tūkstančių rupijų”, – prasitarė padavėjas, paklaustas, kiek atsieis gausūs pietūs. Užsukome į lauko užkandinę, vietinių vadinamą restoranu.

Skaičius didelis, tačiau, viso labo, trys ketvirtosios euro. Rudame karštime skendintys makaronai, pabarstyti trapučiais bei griežinėliais agurko. Viršum visko, gerai iškepęs kiaušinis, blankaus geltonumo tryniu. Patiekta salotinėje plastiko lėkštėje, kartu su šakute, nežymiai palankstytais dantukais.

Autobusų stotis - ne tokia prie kokių Lietuvoje esame pratę. Veikiau aikštelė su privačiais, o gal nuomotais, kelių dešimtmečių senumo autobusais ir vienatūriais automobiliais. Gal kur buvo ir valdiška, bet gatvėje sutiktas vyriškis patarė eiti būtent čia. Kaip čia priimta, greičiausiai už atvestus klientus gauna komisinių.

Išsiaiškinę visas detales, žingsniavome iš stoties, kai lyg perkūnas iš giedro dangaus prisistatė vyriškis, su žmona atvažiavęs nedideliu motociklu. Nosies tiesumu patraukė link mūsų ir kreipėsi lyg būtume seni pažįstami. Pasirodo, tai buvo ponas Muchsinas - Dumajaus privačios anglų kalbos mokyklos "Grand English Course" savininkas ir anglų kalbos mokytojas.

Apie nematytus užsieniečius mokytojui pranešė artimas bičiulis, todėl atskubėjo lyg akis išdegęs ir nieko nelaukdamas pasiūlė nakvynę. Mainais paprašė paslaudos - susitikti su keliomis moksleivių grupėmis ir kartu praleisti tris pamokas. Anot jo, bendravimas su svetimtaučiais - geriausias būdas jaunimui lavinti anglų kalbos įgūdžius.

Be abejonės sutikome ir už kelių minučių jau kurdinomės erdviame kambaryje. Storoje mokyklos svečių knygoje mirgėjo europietiški vardai: prancūzų, vokiečių ir net mūsų kaimynų lenkų. Tik po keleto mėnesių sužinojau, kaip gerai ponas Muchsinas žinomas tam tikrame užkietėsusių keliautojų rate.

Tokia stogų forma, simbolizuojanti buivolo ragus, būdinga tik Vakarų Sumatros regionui

Diena prašmėžavo, kaip katino šešėlis: tik mirkt ir nebėr. Tądien pažintis su moksleiviais atmintin įsirėžė, kaip turininga ir kupina juoko patirtis. Visos trys grupės pasitaikė labai skirtingų amžiaus, todėl ir temos skyrėsi. Vyriausioms abiturientėms įdomiausi buvo mūsų vestuvių papročiai.

Kitą dieną ponas Muchsinas apgailestavo, kad negalėjome pasilikti ilgiau. Paaiškinome savo situaciją ir po ilgo atsisveikinimo buvome įsodinti į mikroautobusiuką, vežusį keleivius į užmiestį. Mokytojas patiems už kelionę mokėti jokiu būdu neleido ir sumokėjo pats. Paskutinį kartą susimojavus pro mažytį langą, automobilis pajudėjo.

Po trumpos kelionės, išsilaipinome šalikelėje už miesto ribų. Didelė kuprinė - geriausia taburetė, kai reikia trumpam prisėsti ir apsitarti. Nutarėme keliauti į Pekanbaru, kai neprašytas sustojo pirmasis automobilis. Vairuotojas be jokių užuolankų pasiūlė pavežėti už taksi įkainius.

Kaip mokėdami nupasakojome savo keliavimo pobūdį, tikslus ir jau nuveiktus darbus. Atsisakymas vairuotojui buvo nemalonus ir netikėtas. Tiek jis, tiek ir ant galinės sėdynės sėdėjusios moterys mėgino įtikinti, kad Indonezijoje gelbės tik taksi. Anot jų, pakeleivingais automobiliais po sumatrą keliauti neįmanoma. Galbūt nuoširdžiai, o gal ir su vaidybos gaidele, stebėjosi, kad Europoje taip keliauti legalu.

Kelok Sembilan kelias

Yra keletas pasaulio kraštų, kur žodis "gratis" reiškia tą patį - "nemokamai". Sumatra - ne išimtis. Gerą valandą šis raktažodis atbaidė visus tuo metu sustojusius pasiteirauti, kuo galėtų padėti. Galiausiai nutarėme, kad sekančio vairuotojo paklausime ar sutiks pavežėti už autobuso bilieto kainą.

Besidairant į lyg po skruzdėlyną judančius vietinius, tarytum saulės blyksnis ūkanotą dieną prisistatė vyras su žmona. Paaiškino, kad pirmą kartą pravažiavęs pro šalį, buvo žmonos paragintas apsisukti. Trumpai nupasakojo savo numatytą maršrutą ir tapo aišku - mums pakeliui.

Maloniai besišnekučiuojant, dvi su puse valandos netruko praeiti. Per tą laiką susisiekėme su keliomis vietinėmis studentėmis. Atvykus į Riau provincijos sostinę, merginos jau laukė sutartoje vietoje prie studentų bendrabučio. Padėkojome vairuotojui ir jo žmonai ir apsikeitėme paskutiniais atsisveikinimo žodžiais.

Pietauti užsukome į jaukų gatvės restoranėlį. Mergina pas kurią ketinome apsistoti apgailestaudama pranešė, kad dėl susiklosčiusios nenumatytos situacijos mūsų priimti negalės. Anot jos, mus priimti pasisiūlė merginos dėstytojas - gana jaunas vyriškis, mėgstantis aktyvią veiklą gamtoje, todėl daug laiko praleidžiantis su nuotykių ieškotojais iš viso pasaulio.

Universiteto dėstytojas ir jo studentės

Gyveno dėstytojas privačių namų kvartale. Įsikūrus ir trumpai susipažinus su apylinkėmis, visi ir vėl susitikome miesto centre. Tiek merginos, tiek jų dėstytojas neatsistebėjo, kad Lietuvoje neturime tokios gausos gatvės maisto (angl. Street Food) užkandinių, kokia gali džiaugtis jie. Bičiuliams sunkiai sekėsi įsivaizduoti, kaip galime gyventi tokiomis sunkiomis sąlygomis.

Viešnagė praėjo maloniai. Taip būna visada, kai susitikę žmonės turi panašų humoro jausmą. Tiesa, ar iš pavydo dėl charizmos ar dėl kokios kitos priežasties tuo metu į dėstytoją žvelgiau šiek tiek įtariai. Nors ir būdamas dar gana jaunas, bet, matyt, įvairiapusės patirties nestokojantis vyras tokį žvilgsnį netruko pagauti.

"Atpažįstu jį",- pastebėjo dėstytojas. "Tokį žvilgsnį turi kai kurie iš mano studentų."

Kelias sekančias dienas kelias vedė iš pradžių į Bukitingį ir Padangą, o tada piečiau, per visą Sumatrą, į patį salos smaigalį. Padange, jaunavedžiai, kurių jaukiuose namuose apsistojome, patarė rinktis maršrutą ėjusį Indijos vandenyno pakrante, nes tas, kuris ėjo per patį salos centrą garsėjo plėšikais, žinomais "sausumos piratų" vardu. Taip ir padarėme.

Viską apibendrinus, pakeleivingais automobiliais Sumatroje keliauti buvo sunku. Ne vienam nemaloniai aiškinomės, kokį biesą šalikelėje veikiam. Ne kartą teko vairuotojus samdyti vietoje taksi. Kaip bebūtų, dažniausiai valandų valandas bedardant siauru keliu įvykių eiga pasisukdavo 180° kampu. Sužinoję koks ilgas kelias atvedė taip toli nuo namų, visi atsisveikindavo tais pačiais žodžiais: "Mes tenorime būti jūsų istorijos dalimi."

Sutiktieji dalinosi žiniomis apie vietos papročius ir tradicijas. Atmintyje įstrigo tai, kad bent jau tame regione viešumoje "kaip porai" vaikštantiems vaikinui ir merginai reikalinga visuomet su savimi turėti santuokos liudijimą.

Ponas Jusmaras ir jo žmona (Ačiū už viską!)

Kamilė kalbasi su pono Jusmaro dukterimi

Sumatros sala, Indonezija

Viena diena pasitaikė itin sunki. Didelis vietinių dėmesys ilgainiui ima varginti. Vairuotojai irgi su savais reikalavimais. Karštis ir drėgmė taip pat darė savo. Lyg šaukštas medaus šioje statinėje deguto buvo vienas sutiktas vyras.

Žmogus dvelkė vidine ramybe ir pasitikėjimu, tuo geru pasidalindamas ir su mumis. Sumatroje kažkaip keistai lengvai sekėsi pažindintis su pedagogais. Pavežėti pasisiūlęs vyriškis buvo vienas tokių. Jeigu tiksliau, jis buvo mokyklos direktorius, gyvenęs netoliese.

Malonus mokytojas ne tik nusivedė į mėgstamą pakelės restoranėlį, bet ir pakvietė apsistoti ištaiginguose namuose. Buvo nepatogu sutikti, nes po ilgos kelionės, it koks šleifas, paskui sekė prakaito kvapas, tačiau vėlyvą valandą nakvynės ieškoti kitur būtų buvę sudėtinga. Įskaitant is stovyklavimą palapinėje, nes kur vienas kaimelis pasibaigia - prasideda kitas.

Mokytojo namai dvelkė idealia tvarka ir prabanga. Po gerų metų, kelias fotografijas berodant draugui, šis pastebėjo, jog tokia atmosfera namuose galinti tvyroti tik esant nuostabiai moteriai. Ir iš tiesų, mokytojo žmona buvo svetinga ir maloni.

Sumatros mokyklos, kiek teko jose pabuvoti, turėjo tiek panašumų, tiek skirtumų lyginant su tomis, kuriose patys mokėmės. Skirtumai įvairūs: architektūrinis išplanavimas, uniformos, subtilūs bendros tvarkos niuansai.

Direktoriaus ir dar vieno mokytojo vedini apsilankėme absoliučiai visose mokyklos klasėse, kuriose tuo metu vyko pamokos. Pasimesti neįmanoma, nes, kitaip nei pas mus, vieno aukšto mokyklos pastatai išdėstyti lanko forma. Jokių laiptinių ar klaidžių koridorių.

Mokiniams mūsų vizitas virto savotiška atrakcija. Mokytojai prasitarė, kad kai kurie iš jų gyvai užsienietį matė pirmą kartą. Mokytojų kambaryje su žaviomis jaunomis mokytojomis gurkšnojant arbatą, būrelis vaikų pasiprašė vidun. Sustojo puslankiu ir stebėjo šį dviejų kultūrų atstovų pasisėdėjimą.

Apsilankymui einant į pabaigą, jaunimas kaip reikiant įsidrasino. Atėjo metas asmenukėms, kurios paskui jaunųjų bičiulių buvo paviešintos interneto kloduose. Prie vienos tokios išplatintos fotografijos, kurioje buvome pavaizduoti aš (1m 94 cm ūgio) ir mūsų požiūriu gana neaukštas vietinis 18 metų vaikinas, šmaikštuoliai užrašė "#humanerror".

Javos sala

Graikų-romėnų geografo Ptolemėjaus veikale „Geographia“, Java vadinama „Miežių sala“. Taip pat rašoma, kad ši vieta buvo turtinga auksu, o jos vakaruose buvo įsikūręs miestas, pavadinimu Argyra. Šiuo metu didžiausias ne tik Javos salos, bet ir visos Indonezijos miestas yra šalies sostinė Džakarta.

Iš salos į salą kėlėmės keltu. Savotiškame "pasienio punkte" dokumentus tikrinę pareigūnai, dėl kažkokių priežasčių pamanė, kad mūsų vizos nustojo galioti prieš dvi savaites ir dėl to kilo keblumų. Galiausiai pavyko išsiaiškinti, kad ne taip buvo suprastas antspaudas, žymėjęs ne vizos galiojimo pabaigą, o dieną, kai atvykome į šalį.

Kelionė į sostinę, su nakvyne Čilegono mieste, truko porą dienų. Pati Džakarta - tikras megapolis, oficialiais duomenimis turintis apie 10 milijonų gyventojų, kurių dar dvigubai tiek gyvena priemiesčiuose. Po Stambulo ir Teherano, tai trečias didžiausias miestas, kokiame teko lankytis, tačiau dėl nežinomų priežasčių, slegiantis labiau nei bet kuris kitas.

Kelte plaukiančiame į Javos salą

Indonezijos rupijos

Apsistojome pas merginą, gyvenusią su tėvais. Vėliau gana netikėtai platformoje, kurios pagalba su ja susisiekėme, gavome pirmąjį savo karjeroje neigiamą atsiliepimą. Pranešime šeimininkė išdėstė, kad jos supratimu, viešnagės metu nenorėjome bendrauti.

Dalykas tas, kad viešėdami Džakartoje už 20 dolerių įsigijome bilietus iš Balio salos į Australiją. Bilietų paieška, elektroninių vizų gavimo reikalai ir kiti pasiruošimo darbai pareikalavo laiko. Tiek laiko, kad iš antminties išgaravo pagrindinis svečiavimosi dėsnis.

Šis dėsnis teigia, kad šeimininkas priimdamas svečią, į procesą sutelkia dėmesį, o tai pasireiškia per sutvarkytą svečių kambarį, paruoštus pietus, nuoširdžius patarimus. Kiekvienas priima pagal savo išgales ir supratimą ir už tai visada dera atsidėkoti. Savotiški energijų mainai.

Tai nebūtinai turi būti materialu, nes kartais šeimininkui norisi papraščiausio bendravimo. Ne nuostabu, kad mergina jautėsi keistai, kai bene visos viešnagės metu pračiulbėjome jai nepažįstama kalba, įsistebeiliję į kompiuterio ekraną.

Kaip mano tėtis pasakytų, "du medžiai: vienas plikas, o kitas šaknimis į viršų"

Džogdžakartos viešasis transportas

Policijos automobilis

Apsistojome pas merginą, gyvenusią su tėvais. Vėliau gana netikėtai platformoje, kurios pagalba su ja susisiekėme, gavome pirmąjį savo karjeroje neigiamą atsiliepimą. Pranešime šeimininkė išdėstė, kad jos supratimu, viešnagės metu nenorėjome bendrauti.

Dalykas tas, kad viešėdami Džakartoje už 20 dolerių įsigijome bilietus iš Balio salos į Australiją. Bilietų paieška, elektroninių vizų gavimo reikalai ir kiti pasiruošimo darbai pareikalavo laiko. Tiek laiko, kad iš antminties išgaravo pagrindinis svečiavimosi dėsnis.

Šis dėsnis teigia, kad šeimininkas priimdamas svečią, į procesą sutelkia dėmesį, o tai pasireiškia per sutvarkytą svečių kambarį, paruoštus pietus, nuoširdžius patarimus. Kiekvienas priima pagal savo išgales ir supratimą ir už tai visada dera atsidėkoti. Kiti tai vadina energijų mainais.

Tai nebūtinai turi būti materialu, nes kartais šeimininkui norisi papraščiausio bendravimo. Ne nuostabu, kad mergina jautėsi keistai, kai bene visos viešnagės metu pračiulbėjome jai nepažįstama kalba, įsistebeiliję į kompiuterio ekraną.

Šeimyna pas kurią apsistojome Džogdžakartoje (labai mieli ir šaunūs žmonės!) [1/2]

Dėl neaiškių priežasčių, savąją elektroninę Australijos vizą gavau per 30 minučių, o Kamilė negavo visai. Skrydis turėjo vykti Kalėdų rytą, o tai buvo mažiau nei už dviejų savaičių. Kita data netiko, nes bilietų kaina bet kurią kitą dieną buvo 10-15 kartų didesnė. Teliko per ilgai nedelsiant judėti pirmyn ir viltis, kad viza ateis mums keliaujant į Balį. Javos sala turi puikų gerai išvystytą geležinkelių tinklą. Knietėjo išbandyti keliones traukiniu.

Atvykome į Džogdžakartą - miestą Specialiajame Džogdžakartos regione. Prie stoties durų jau laukė dvi seserys, abi pasikinkiusios po galingą motorolerį. Su kuprinėmis at pečių sėdome ant plieninių žirgų ir šie palengva pajudėjome. Iš pradžių merginos vargo juos valdydamos, nes du nemenki lietuviai su dar didesnėmis kuprinėmis perkėlė svorio centrą į galą, o jas pačias prispaudė prie vairo. Padidinus greitį laviruoti tapo kur kas paprasčiau.

Namuose prie įėjimo spietėsi visas pulkas brolių, seserų ir kitų giminaičių. Ant stalo garavo vakarienė. Pastaroji kiek prailgo, nes nesu pats didžiausias sojos pupelių kepsniukų gerbėjas. Teisybę sakant, toks menkas, kad kartais, rodos, mieliau žiaumočiau kempinę.

O štai maistą gaminantys namiškiai pasitaikė šilčiausi žmonės ant viso svieto. Kelias sekančias dienas tai buvo mūsų namai. Merginos negailėjo nei laiko, nei patarimų. Ilgų pasisėdėjimų metu visa šeimyna stebėjosi, kaip į tokią kelionę Kamilę išleido tėvai. Klausimas, į kurį matyt nebuvo atsakymo. "Kitokia kultūra... Kitokia kultūra..." - kraipė galvas jos. Juokas plėšė mūsų visų nuo kvatojimo pavargusius žandikaulius.

Borobuduro šventykla

Javos sala gali pasigirti dalykais, kurių nerasi niekur kitur. Kai kurie šių dalykų priklauso gamtos pasauliui: pavyzdžiui Javos raganosiai - gyvūnai, sutinkami tik Javos saloje ir kurių, kaip teigiama, tėra likę vos kelios dešimtys. Taip pat gausu išskirtinių statinių.

Javoje yra statinių, kurie ne šiaip "kvapą gniaužiantys", kaip reklaminiuose lankstinukuose apibūdinamos dauguma turistinių vietų, bet tikrai išskirtiniai. Tokie, kuriuos sunku palyginti su bet kuo kitu pasaulyje. Vienas tokių statinių yra Borobuduro šventykla - trečia pagal dydį šventykla Žemėje, šiuo atžvilgiu nusileidžianti tik Karnako šventyklai Egipte ir Ankor Vatui Kambodžoje.

Nuo Džogdžakartos miesto iki Borobuduro šventyklos prieigų patogiausia važiuoti maršrutiniu autobusiuku. Tiesa, "patogiausia" gal ir ne visiškai tinkamas žodis (labiau tiktų greičiausia), nes užleidus sėdimą vietą mieloms močiutėms, teks pastovėti, o stovėti šie autobusiukai lietuviams nepritaikyti. Geriausiu atveju atsipirksi trumpalaikiu sprando maudimu.

Prie įėjimo kelią pastojo pirmieji moksleivių pulkeliai: visi norintys pasisveikinti, visi prašantys kartu nusifotografuoti. Iš pirmo žvilgsnio, jiems tai lyg sportas. Nežinia tik kokie galėtų būti tokios sporto šakos rezultatų vertinimo kriterijai: ar pagal nuotraukų kiekį ar pagal pasisekimą socialiniuose tinkluose.

Nuo perdėto dėmesio pasprukti sunku, bet įmanoma. Atsitraukus atokiau galima ramiai apsidairyti, nusistebėti konstrukcinių ir puošybos elementų sudėtingumu.

Viso Borobuduro šventykloje suskaičiuojamos 504 Budos statulos. Dalis jų slepiasi po masyviais akmeniniais varpais. Kai kurie jų yra perpjauti, kad lankytojams būtų matyti kas viduje.

Palikus teritoriją prisėdome ant šaligatvio ką nors užkrimsti. Parduotuvėje pirktas savotiškas "obuolių sūris" pasirodė esąs ne kiekvienam priimtinas. O gal čia tik mūsų receptoriai jo gardumo nesuprato.

Prisistatė kažkokia močiutė ir paprašė valgyti. Viskas ką tuo metu turėjome buvo tas neskanus užkandis. Instinktyviai ištiesiau ranką ir atidaviau beveik pilną pakuotę. Močiutė nusilenkė ir padėkojo. Po šiai dienai manau, kad reikėjo nusivesti močiutę į parduotuvę ir leisti išsirinkti pačiai ko ši norėtų, bet dabar jau tiek. Nutiko kaip nutiko.

© https://www.lonelyplanet.com - Borobuduro šventykla

Bromo ugnikalnis

Taip atsitiko pirmą kartą. Traukiniu riedant į Probolingą, ėmė pykinti, krėsti šaltis. Išlipus traukinių stotyje, temo akyse, silpnumas suėmė taip, kad vos panešiau kuprinę. Tą akimirką buvau visiškai priklausomas nuo Kamilės, kuri žaibiškai suorganizavo porą dviračiais traukiamų "karietų" ir pasirūpino, kad skubiai būtume nuvežti į pirmus pasitaikiusius svečių namus.

Vargais negalais pakilęs į antrą aukštą, vos įkėlęs koją į erdvų kambarį, kampe numečiau kuprinę ir užsidariau "saviizoliacijoje" ten, kur karaliai su tarnais lygūs. Termometras rodė 39 laipsnius: degtinei būtų mažai, bet žmogui - per daug.

Visą sekančią dieną gulėjau lovoje, o Kamilė vis tiekė karštą arbatą. Nieko nevalgiau, nes organizmas ir be maisto virškinimo visą dieną turėjo ką veikti. Į vakarą pamažu reikalai ėmė taisytis. Prie geresnės savijautos prisidėjo ne tik Kamilės rūpestis, bet ir jos brolio Augustino į kelionę įdėti miltukai "praradusiems daug skysčių".

Trečios dienos rytą jaučiausi lyg nieko ir nebūtų buvę. Pasijaučiau kupinas jėgų ir noro leistis į nuotykius. Pirmą kartą po ilgo laiko suvalgiau kažką iš to, kas buvo siūloma viešbučio meniu. Nutarėme aplankyti Bromo ugnikalnį.

Kelyje į Bromo ugnikalnio apžvalgos aikštelę

Cemoro Lawangas – miestelis Bromo ugnikalnio prieigose. Iš Probolingo į Cemoro Lawangą veža kelis kartus per dieną kursuojantis autobusiukas. Vairuotojas ateina tik tada, kai autobusiukas būna pilnas, o tai reiškia, kad nelaiku atėjus, gali tekti laukti ilgai. Greta prisėdę portugalai prasitarė, kad laukė ilgiau nei dvi valandas.

Laukdami autobusiuko susipažinome su dviem portugalais. Visa tai vyko gruodžio 18 dieną, tai yra lygiai pusė metų nuo mūsų kelionės pradžios. Tai sužinoję portugalai sutuoktiniai ėmė dairytis vienas į kitą ir lankstyti pirštus. Tada atsisuko į mus ir pareiškė, kad ir jie išvyko tą pačią dieną, vadinasi ir jiems tai buvo pusės metų kelyje sukaktis.

Cemoro Lawangas pasitiko gaiva. Klimatas pasikeitė, nes pakilome į 2,2 km aukštį virš jūros lygio. Nusprendėme kartu su portugalais apsistoti tuose pačiuose vietinei šeimai priklausančiuose svečių namuose. Įsikūrę ankštuose kambarėliuose, visi susitikome restorane, jeigu taip galima pavadinti užkandinę su vienu mažyčiu arbatos staliuku ir keturiomis plastikinėmis vaikiškomis kėdutėmis.

Poros valandų pasisėdėjimas buvo savotiškas sukakties paminėjimas. Ilgiau naktinėti nevalia, nes kėlėmės trečią valandą ryto ir toli gražu nebuvome pirmieji. Gyventojai įspėjo, kad tomis dienomis ugnikalnis labai aktyvus: iš gelmių kamuoliais vertėsi rūgščios dujos. Išeitis - kopti į greta buvusį kalną ir saulę pasitikti žvelgiant į Bromo ugnikalnį iš jo viršūnėje įsikūrusios apžvalgos aikštelės.

Bromo ugnikalnio apžvalgos aikštelė

Portugalai ėjo atskirai. Kiekvienas žengėme savo žingsniu. Visuose žygiuose Kamilė dažniausiai eidavo priekyje, nes man instinktyviai norėjosi visada matyti, kur ji yra, tačiau per daug neatsilikdavau. Tiek mėnesių praleidus kartu, mūsų žingsniai ir tempas supanašėjo.

Pakilus aukštyn, apgaubė rūko užsklanda. Matomumas buvo vos keli metrai. Prekeiviai siūlė karštos arbatos, o ilgiau pakamantinėti prasitarė nemanantys, kad situacija greitu metu pagerės. Anot jų, greičiausiai Bromo ugnikalnio nepamatysime, nebent sugrįšime kitą dieną.

Kažkas pasiūlė vis tiek nusifotografuoti, kad jau tokį kelią sukorėme. Prisiminimui įsiamžinome su portugalais. Bepozuojant fotografo akys išsiplėtė. Pasirodo, būtent tuo metu už mūsų nugarų rūkas išsisklaidė ir atsivėrė puikus vaizdas. Pagaliau išvydome ir patį Bromo ugnikalnį, ir tolumoje dešimtis link jo važiuojančių visureigių. Pastarieji vežė lankytojus, pageidaujančius pamatyti ugnikalnį iš arti.

Bromas - vienas žinomiausių, tačiau tikrai ne vienintelis Javos salos ugnikalnis. Ne veltui teigiama, kad Indonezija - šalis, turinti daugiausiai ugnikalnių pasaulyje. Po dienos žygio, grįžome į kaimą ir susiruošėme kelionei atgal į Probolingą. Iš ten portugalai ketino keliauti prie kito, mažiau žinomo, Javos salos ugnikalnio, o mūsų laukė poilsiautojų mėgstamas Balis.

Lietuvos delegacija prie Bromo ugnikalnio. Kamilė Jokšaitė Šlevienė.

Balis

Senovėje vos ne kiekvienoje dabartinės Indonezijos saloje buvo įsukūrusi atskira karalystė, o kai kuriose - daugiau nei viena. Sakoma, kad šimtus metų pagrindinė religija šiose salose buvęs hinduizmas, tačiau metams bėgant islamas šią kultūrą išstūmė, o likę propaguotojai migravo į Balį, kur ją išsaugojo iki šių dienų.

Keltas iš Javos į Balį išplaukė ankstų rytą. Prieš įlipant į keltą tradiciškai sumokėjome "žioplumo" mokestį, kai sutikome tuktuku būti pavežėti kokį šimtą metrų. Vairuotojui ištarus "mes jau čia", situacijos absurdiškumas atrodė tokio lygio, kad lengvas vidinis krizenimas peraugo į nevaldomą juoką. Taip skaniai juoktis seniai buvo tekę.

Balio sala nuo Javos nutolusi vos per 3,5 kilometro. Kelionė keltu neilga, tačiau turinti savito žavesio. Pirmas įvaizdis toks, kad kraštovaizdis mažai kuo skiriasi nuo kaimyninės Sumatros. Žinoma, nieko nuostabaus, bet mintyse skrajojo kadaise matyti atvirukai su gražiausiais Balio paplūdimiais.

Po teisybei, paplūdimiai kiek jų teko matyti, gana pilkšvi. Taip yra dėl vulkaninės kilmės smėlio. Tikiu yra ir gražesnių, bet tokių paieškoti reiktų raitam ant motorolerio ar motociklo, o Denpasaro paplūdimys pasirodė gana prastas - tankiai nuklotas šiukšlėmis, kurias į krantą neša vandenyno bangos. Po teisybei, matyt ne dėl paplūdimių žmonės į Balį važiuoja, o dėl to, kas slypi salos gilumoje.

Denpasaro paplūdimys

Pirmas darbas atvykus į Balį - susirasti Denpasare įsikūrusią Australijos ambasadą. Nuo paraiškos išsiuntimo praėjo visa savaitė, o patvirtinimo, kad Kamilei išduota elektroninė Australijos viza, kaip nebūta.

Lyg tyčia, tomis dienomis saulė kepino taip šlykščiai ir agresyviai, kad pavėsis atrodė it geriausias žmogaus draugas. Pilnos gatvės australų, iki raudonumo skausmingai nusvilusia oda, priminė su saule nejuokauti.

Kantriai šuoliavus nuo šešėlio prie šešėlio, priešais akis išdygo ambasados pastatas. Viduje pasitiko vienintelė pečių nenukepusi australė, kurią teko sutikti per gerą pusdienį. Paklausta, kodėl jos tautiečiai taip mėgsta Balį ši atsakė, kad Vakarų Australijos gyventojams Balis yra pats artimiauias užsienis. Kitaip sakant, pasirinkimo nedaug.

Naujienos dėl Kamilės Australijos vizos švelniai tariant nedžiugino. Ambasados darbuotoja kantriai paaiškino, kad vizą užsakėme ne per ambasadą, o tiesiogiai internetu, todėl ji padėti negalinti. Patarė laukti, tačiau laiko laukimui liko mažai. Skrydis už kelių dienų, o leidimas būti Indonezijoje ėjo į pabaigą.

Balio sala, Indonezija

Likus dviems dienoms iki Kalėdų, turėjo būti priimtas sprendimas. Kamilei kilo mintis, kad pirmąją Kalėdų dieną į Australiją galiu skristi vienas, o ji tuo pačiu metu skris atgal į Malaiziją, kur apsistos Batu Pahat, pas mūsų bičiulį Amirą ir jo šeimą. Gavusi vizą, atskris į Australiją, kur aš per tą laiką jau būsiu suradęs mums abiems darbą.

Mintis, kad reikės skirtis nuoširdžiai neramino. Stovėjome apsikabinę gerą valandą. Galiausiai, priėjome sprendimą padėti tašką dvejonėms ir žengti į pasiruošimo etapą. Šį etapą sudarė kraustymasis į kambarį arčiau Denpasaro oro uosto, mažai naudojamų rūbų ir kitų nereikalingų daiktų išmetimas, informacijos rinkimas.

Išaušo lemtinga diena. Atsikėlę ketvirtą valandą ryto, į oro uostą pasišnekučiuodami nukulniavome pėsti. Liko laiko perbėgti pastarojo pusmečio prisiminimais ir smalsiai paspėlioti, kur sutiksime Naujus metus.

Mano skrydis pirmas, o Kamilės - valanda vėliau. Atėjo laikas atsisveikinti. Jausmas, kad ir su nerimo prieskoniu, tačiau vis tik geras. Tai buvo naujų išbandymų pradžia. Vieni skirtinguose kraštuose.