Metai kelyje: Kelionės dienoraštis

---

„Kai atvyksime į Iraną, klausyk manęs. Svarbu, jog eitum greta ar per žingsnį atsilikusi. Jokiu būdu nesiveržk į priekį,” – pusiau juokais dėsčiau mintis moterišką savarankiškumą itin vertinusiai Kamilei.

Irano ambasadoje galiojo visos šiai šaliai būdingos taisyklės. Įžengdama pro vartus Kamilė privalėjo skara dengti plaukus, būti apsivilkusi rūbą, slepiantį nuogas rankas. Nejučia gali kilti viena kita smerkianti mintis, tačiau svarbu atsiminti pagrindinę taisyklę: niekas neverčia, bet jei vis tik pasiryžti į šalį keliauti, būdamas svečiu, elkis kaip svečias ir gerbk vietos tvarką.

Elektroniniu paštu gavę laišką, kad autorizacijos kodai paruošti, tuo pačiu keliu grįžome į Turkiją. Iš pirmo žvilgsnio rūsti ambasados darbuotoja vizas pagamino per dieną. Pasitikusi griežtu žvilgsniu, išlydėjo su šypsena ir gražiausiais linkėjimais. Kartais žiupsnelis nuoširdumo ir nuolankumo gali pramušti net storiausius šarvus.

Kalnų keliukais nepaskubėsi. Daug laiko apmąstymams. Sunkvežimio vairuotojas pavežė iki miestelio pavadinimu Ahris. Nuo ten Iranas – ranka pasiekiamas. Išleido toli nuo centro, bet vakaras šiltas, o širdyje ramu. Paaiškėjus, kad svečių namai uždaryti remontui, apsistojome pas turką studentą. Širdis kalatojosi it pašėlusi žinodama, kad jau kitą dieną pasieksime šalį, kadaise vadintą Persija.

Tolumoje matyti Bazarganas - pirmasis miestas kitapus Turkijos-Irano pasienio

Nuotykiai Irano pasienyje

Pakeliui į pasienį pasimatė Ararato kalnas. Pasakojama, kad būtent jį tvanui atslūgus patį pirmąjį pamatė Nojus, pastatęs garsiąją Nojaus arką. Prieš aštuonis šimtmečius gyvenęs keliautojas Markas Polas savo tekstuose rašė, kad, potvyniui atslūgus, arka taip ir liko įstrigusi Ararato kalno šlaite. Kaip ten buvo iš tiesų, kas dabar žino. Įdomu tai, kad tvanas minimas beveik visų konfesijų šventraščiuose bei tūkstantmečių senumo legendose visame pasaulyje.

“Jūs puikiai kalbate angliškai!” – pagyriau vidutinio amžiaus ūsuotą vyriškį.

“Labai jums ačiū, pone,” – atsakė jis su didžiausia padėka ir nuolankumu balse. Netrukus teko raudonuoti iš gėdos.

Mažametis vyro sūnus paaiškino, kad jo tėtis – ilgametis anglų kalbos mokytojas. Koks nesusipratimas! Pagyriau vyrą, kuris iš to valgo duoną ir ilgus metus išlaiko šeimą, kad jo anglų kalba yra virš vidurkio. Padėjęs ranką ant širdies atsiprašiau žmogaus dėl tokio nesusipratimo. Šis tik nusišypsojo ir atsakė, kad viskas gerai, kad nieko tokio.

Atvykę į Iraną, už kiekvieną iškeistą eurą gavome po 35 tūkstančius Irano rialų. Po mažiau nei trijų savaičių, šis skaičius pakilo iki 40 tūkstančių už eurą

Milijonieriai akimirksniu

Pasienio poste kelios iranietės demonstravo charakterį. Pirkinių krepšeliais ginkluotos damos nesidrovėjo pareigūnus paraginti. Augaloti vyrai reagavo ramiai. Matyt suprato, kad visa minia laukiančiųjų pavargo stovėti ir nekantrauja grįžti namo. Netoli pasienio su Turkija gyvenantys iraniečiai į kaimyninę šalį vyksta apsipirkti. Grįžti nėra paprasta, nes kiekvienas pirkinys patikrinamas iki paskutinio siūlelio.

„Rūbai?“ – pasiteiravo plačia šypsena pasidabinęs pareigūnas. „Rūbai“, – atsakėme mes ir uniformuotam pareigūnui patikrinus dokumentus, buvome įleisti į šalį. Viza leido svečiuotis 30 dienų.

Iškišus nosį laukan, apėmė sunkiai apibūdinamas jausmas. Apie Iraną sklando įvairiaspalvių legendų. Visos jos, nori nenori, palieką antspaudą giliausiuose pasamonės kloduose. Vien buvimas čia ir kvėpavimas persišku oru, atrodė kaip kažkas ypatingo: lyg iš pasakos, lyg tai būtų tik kartą gyvenime nutinkantis įvykis.

Svajose užsibūti nevalia – reikia spręsti reikalus. Vienas toks reikalas išsisprendė pats. Lyg grybas po lietaus, greta išdygo storapilvis spekuliantas banknotų pilnomis kišenėmis ir pasiūlė iškeisti JAV dolerius į Irano rialus, mums palankiu kursu. Kur čia šuo pakastas? Iš kur toks dosnumas? Pasirodo, Irano rialai nuvertėja taip greitai, kad net šiandien pardavęs pigiau, po mėnesio nusipirks žymiai daugiau.

Šaukštas deguto statinę medaus pagadina

Kaip mano brangus senelis sakydavo, šaukštas deguto visą statinę medaus pagadina. Degutu tapo pirmoji diena Irane. Gerai dar, kad pačioje viešnagės pradžioje, o ne į pabaigą, nes dažniausiai, kaip paskutinę dieną jautiesi, taip vėliau kelionę ir atsimeni. Apie viską iš pradžių.

Pasienyje įsikūręs Bazarganas pasitiko asfaltą lydančia kaitra. Apsistoti čia šansų mažai, o iki Tabrizo – Rytų Azerbaidžano provincijos sostinės, 3 valandos kelio. Žinodamas, kad sekantis autobusas važiuos tik ryte, žvitrus taksi vairuotojas suskubo siūlyti paslaugas. Iš papratimo atsisakius, tolstant nuo sienos kainos tik kilo.

Rodos, kiekvienas vaikas kaime turėjo pusbrolį ar brolį, galintį “nebrangiai” pavežėti. Iš murzinų kišenių išsitraukę įmantrius telefonus jaunieji verslininkai “derino reikalus“. Be abejonės, sudarius sandorį pinigėlis būtų nubyrėjęs ir jiems. Verslumo gyslelės ir derybų įgūdžiai šiems jaunuoliams ne tik įgyti mokantis iš vyresniųjų, bet ir įgimti.

Galiausiai prisistatė taksi vairuotojas, žadėjęs pagelbėti už simbolinę kainą, bet tik susirinkus pilnam automobiliui keleivių. Gal reiktų laukti valandą ar dvi, o gal ir visą dieną. Kantrybė – dorybė, bet viskam yra ribos. Liko paskutinis variantas – keliauti autostopu.

Kraštovaizdis kelyje į Tabrizą

Šimtas klaidų, o tarp jų – viena tiesa

Anot bandžiusiųjų autostopu keliauti po Iraną, tai nėra nei įprasta, nei paprasta. Irano kultūroje toks keliavimo būdas neturi šaknų, o farsi kalboje nėra žodžio jam pavadinti. Tiesa, dar viešint Turkijoje, iranietis Farzadas išmokė kelių frazių, turėjusių bent šiek tiek pagelbėti ištikus reikalui.

“Meri mi boro bė Tabriz? Bedūnė pūl?” – klausėme vairuotojų ar šie keliauja į Tabrizą ir ar galėtų ten pavežti be atlygio.

Per trumpą keliautojų autostopu karjerą niekada anksčiau neteko patirti, ką reiškia, kai stoja visi iki vieno. Dauguma patarė grįžti į stotį ir samdytis taksi. Kiti – apgailestavo, kad padėti negali, nes važiuoja tik iki sekančio kaimo. Tretieji buvo verslininkai, kuriems pora, galimai piniguotų, blyškiaveidžių reiškė tik dar vieną progą pamaitinti šeimą.

“Laukimas – proceso dalis,” – mąstėme mes, kol greta sustojo senutėlis baltas automobilis, nubalnotomis durelėmis.

Vairuotojas lyg ir šypsojosi, bet ta šypsena kažkokia sintetinė, nenuoširdi. Kelis kartus pakartojau tą pačią mantrą: klausiau, kur link važiuoja, teiravausi ar sutiks pavežti, žinodamas, kad galime tik prisidėti perkant kurą. Tas linksėjo ir mojo ranka, kad paskubėtume. Pirmoji klaida – nesikliauti nuojauta, antroji – mantą palikti bagažinėje, kurią, kaip paskui paaiškėjo, vairuotojas užrakino.

Rytų Azerbaidžano provincija, Iranas

Viza tikra ir galiojanti

Prasidėjo keisti klausimai. Teiravosi iš kur esame, ar turime pasus, ar juose įklijuotos Irano vizos. Į kiekvieną atsakymą žvelgė nepatikliai, lyg būtų įtikėjęs, kad šalyje esame nelegaliai, kad turime paslapčių. Nepanašu į žmogų važiavusį Tabrizo kryptimi ir nusprendusį priimti pakeleivius. Veikiau tai buvo žmogus, turintis savų kėslų.

Už gero šimto kilometrų vairuotojas sustojo kuro kolonėlėje. Išlipdamas kažką savo kalba murmėjo ir davė suprasti, kad būtų gerai jei liktume mašinoje, kad greitai grįš. Teko suktis greitai. Sukūrėme veiksmų planą, kaip atsiimti daiktus, išsiaiškinti vyro ketinimus ir net ir keblioje situacijoje nesušlapti kojų.

Kai išlipau iš automobilio, vairuotojas kalbėjosi su kažkokiais vyriškiais: galbūt pažįstamais, o gal ir ne. Kažką vaizdžiai pasakodamas, rodė žvilgsniu į mašiną ir džiūgavo, lyg laimėjęs aukso puodą. Vienam vyriškiui pasiteiravus iš kur esame, pamojau vairuotojui, kad šis atidarytų kapotą: išsitrauksiu pasą – parodysiu. Pirmoji plano dalis reikalavo atsiimti daiktus.

Vos kapotas atsidarė, vieną po kitos iškėliau kuprines, o Kamilė perkėlė jas ant galinės sėdynės. Šoferis neatrodė patenkintas, bet susidomėjęs laukė kol parodysiu pasą. Vienas iš vyrų, prisistatęs buvusiu pareigūnu, pažvelgė į blizgančią, per visą puslapį įklijuotą Irano vizą ir palinksėjo pritardamas, kad viza tikra ir galiojanti.

Tokią vizą gauna į Iraną keliaujantys sausuma

Planas chuliganas

Pagrindinis istorijos herojus pasirodė suglumęs. Gal manė, kad paaiškės kitaip? Kalbėdamas su vyrais vartojo vietovardžius Irakas ir Sirija. Ar gali būti, kad palaikė nelegaliais imigrantais iš vienos tų šalių? Jei taip, tai kokie galėjo būti ketinimai? Tiksliai paklausti trukdė kalbos barjeras, o daryti išvadas be įrodymų – nevalia.

Vairuotojui mokant už kurą, priėjo vyriškis, prieš kelias minutes įvertinęs vizą. Išmaniojo telefono ekrane parodė vertimo programėlę, kurioje jau buvo atvertas farsi-lietuvių kalbų žodynas. Sava kalba žmogus įrašė tekstą, o programėlė pateikė lietuvišką versiją, skambėjusią daugmaž taip:

“Kiek pažadėjote šiam vyrui sumokėti? Koks buvo jūsų susitarimas?”

Grįžęs vairuotojas smalsuolį nuvijo. Davė suprasti, kad laikas važiuoti ir pašnekesiams laiko nėra. Tai tik dar labiau pakurstė įtarimus, kad ne iš geros valios žmogus nusprendė padėti. Ne nuostabu, kad sėsti vidun noro nebuvo, bet likti apsuptiems dykumos – ne ką mieliau. Nutarėme imtis atsargumo priemonių.

Sekanti plano dalis reikalavo išgauti dar vieną patvirtinimą, kad vairuotojas vyksta į Tabrizą, o bendrakeleivius priėmė savanoriškai, suprasdamas, kad atsilyginti negalėsime jokiu kitu būdu, apart sumokėjimo už kurą. Pagal išankstinį susitarimą, ant galinės sėdynės sėdėjusi Kamilė, įjungė diktofoną, o aš pradėjau apklausą.

“Ar važiuojate į Tabrizą? Ar būtumėte važiavęs net ir be mūsų?” – pradėjau kalbą nuo pagrindų, kiekvieną klausimą kartodamas po kelis kartus. “Ar suprantate, kad sumokėti negalime?”

Į visus klausimus atsakymas buvo teigiamas, bet šypsena po truputį slopo. Dar labiau nuotaiką užtemdė persiškas terminas bedūnė pūl reiškiantis be pinigų ir tai, kad tai, kad ant prietaisų skydelio padėjau keliasdešimt tūkstančių rialų. Maždaug tiek, kiek kainavo kuras, turint omenyje, kad net už vienintelį eurą benzino galėjai gauti bent kelis litrus.

“Už tiek aš net cigarečių nenusipirksiu!” – sutartiniais ženklais parodė įpykęs vairuotojas. “Kaip suprasti, kad neturite pinigų?”

Štai tada reikalai pakrypo įdomia linkme. Sustojo aikštelėje netoli karinio posto ir dar kartą pakartojo, kad su tiek neišsisuksime. Veikiausiai manė, kad ginkluoti kareiviai įvarys baimės, bet šiuo atveju teisybė buvo mūsų pusėje. Juolab, kad tokiais atvejais kariuomenė dažniausiai būna svečio pusėje.

“Nėra pinigų – nėra Tabrizo!” – sušuko įpykęs ir pavažiavęs porą kilometrų, išleido dykvietėje.

Kelyje iš Zandžano link Kaspijos jūros

Zandžanas, Iranas

Kelionė į Irano šiaurę

Lietuvoje plačiai paplitusi nuomonė, kad Iranas – keliautojams atšiauri šalis. Taip pat, neretas lietuvis įsitikinęs, kad visa Irano gamta, tai tik bekraštės niūrios dykynės ir negyvi kalnai. Tokių teiginių klaidingumu įsitikinome pirmosiomis kelionės dienomis. Keliauti į Irano šiaurę pakvietė svetainės „Couchsurfing.com“ narys Mehdi.

„Pamatysite kiek kitokį Iraną: žalią ir derlingą. Taip pat, galėsite pabendrauti su visu būriu mano draugų. Aplankysime garsiąją Rudkhano pilį, vieną naktį praleisime aukštai kalnuose“, – pažadus it žirnius žarstė mūsų naujas bičiulis. Neilgai trukus jau vingiavome, kaip gyvatė susiraizgiusiais, Elburso kalnų keliukais.

Mehdi ir jo bičiuliai – būsimi emigrantai, ketinantys laimės ieškoti Kanadoje. „Iraniečiams išvykti į Vakarus nėra lengva“, – guodėsi Mehdi. „Jauni vyrai gali gauti pasą, tik atlikę dviejų metų karinę tarnybą. Norinčioms svetur išvykti merginoms neretai iškyla dar daugiau keblumų. Reikalingas tėvo, o po sutuoktuvių – vyro leidimas. Su užsienio kalbomis didelių problemų nėra. Jaunimas puikiai kalba angliškai ir gimtąja persų kalba. Noriai mokosi arabų, vokiečių, prancūzų ir kitų užsienio kalbų. Prisižiūrėję vakarietiškų filmų, siekia lygiuotis į jus“, – tęsė jis.

Kraštovaizdis kito šviesos greičiu. Smėlėtus gelsvus kalnus keitė žaliuojantys jų pusbroliai. Mehdi sakė tiesą. Drauge važiavęs šveicaras Krisas neslėpė nusivylimo. „Atvykau į Iraną pabūti dykumoje. Žalių kalnų turiu ir gimtinėje“, – reiškė apmaudą jis. Tuo metu mes – plokštumų apsuptyje užaugę lietuvaičiai, neturėjome kuo pasipiktinti.

Gilano provincija įsikūrusi Kaspijos jūros pakrantėje, šiaurinėje Elburso kalnų papėdėje. Kalnai sulaiko drėgnas oro mases, todėl regionui būdingas šiltas ir drėgnas klimatas

Dairėmės pro langus ir godžiai akimis gėrėme visą kraštovaizdžio grožį. Stiprus augalijos kvapas ir žaismingas paukščių čiulbesys džiugino širdis. Dar labiau nuotaiką kėlė kas pusvalandį vykusios „šokių pertraukėlės“. Paklausti ar nebijo pareigūnų dėmesio iraniečiai atsakė: „Jie taip aukštai į kalnus neužklysta“.

Per kelias dienas, praleistas šiaurinėje Irano dalyje, aplankėme garsųjį, ant kalno šlaito įsikūrusį, Masuleh miestelį, pamatėme Kaspijos jūrą ir praleidome naktį mažame kalnų namelyje aukštai virš debesų. Kaip bebūtų, labiausiai įsiminė diena, kai kilome „tūkstančio laiptų“ taku, kad išvystume viduramžiais statytą Rudkhano pilį. Ilgas žygis – puiki proga užmegzti rimtą pokalbį ir apie Irano kultūrinius ypatumus sužinoti daugiau.

„Viskas sparčiai keičiasi“, – garantavo Mehdi. „Didžiuosiuose miestuose nėra taip neįprasta matyti poreles, kur nors kavinėje gurkšnojančias arbatą. Nors ir privalo dėvėti skarą, dauguma moterų rengiasi ryškiai ir spalvingai. Apdaro konservatyvumas labiausiai priklauso nuo papročių konkrečioje šeimoje“, – tęsė jis. Taip pat sužinojome, kad šokti ir dainuoti viešoje vietoje – griežtai draudžiama. Alkoholis Irane uždraustas, bet tai veikiau pliusas nei minusas.

Rengti kasdienius piknikus ar bent jau bendras šeimos, draugų ir kaimynų arbatos gėrimo ceremonijas – visoje šalyje įsišaknijusi tradicija. „Mes geriau išsižadėsime tolimų kelionių ar prabangos, bet niekada neatsisakysime ilgų pokalbių ir pasisėdėjimų su artimaisiais“, – paaiškino iranietis. Kitas kertinis Irano kultūros bruožas – išskirtinė pagarba svečiui. Tuo įsitikinome patys. „Svečias – Dievo draugas. Svečias į namus – Dievas į namus“, – mėgsta sakyti svetingi Irano gyventojai.

Rudkhano pilis: mūrinis statinys, kadaise statytas siekiant apsiginti nuo arabų įsibrovėlių

Krisas - keliautojas iš Šveicarijos

Kitas dalykas, itin kritęs į akis ir sudirginęs mūsų smalsumą – Irano vyrų gracija ir plastiški šokių judesiai. „Kaip gi nutiko, kad jūs – nuožmių Persijos imperijos karių palikuonys, gebate šokti taip elegantiškai?“ – pasiteiravau Mehdi ir jo bičiulių. „Irane vyrui nėra gėda šokti elegantiškai. Taip pat, mums visiškai įprasta sakyti tos pačios lyties atstovui, kad jis yra simpatiškas ar netgi gražus“, – buvo paaiškinta man.

Neilgai trukus prieš akis atsivėrė puikus vaizdas. Rudkhano pilis tiesiog įspūdinga. Privalu paminėti, jog bilieto kaina vietiniams ir užsieniečiams skiriasi kelis kartus. Šiuo metu populiari turistų atrakcija kadaise atliko gynybinio forto funkciją. Iki šių dienų išliko net 42 pilies bokštai. Fortas vietos gyventojams buvo reikalingas gintis nuo arabų užpuolikų. Kai kurių žmonių įsitikinimas, jog patys iraniečiai yra arabiškos kilmės – klaidingas. Greičiausias kelias užsitarnauti persų piktą žvilgsnį – pavadinti juos arabais.

Neplanuota kelionė į Irano šiaurę su Mehdi ir jo bičiuliais ėjo į pabaigą. Pirmuosius kelis šimtus kilometrų Irane įveikę pakeleivingais automobiliais, o į Irano šiaurę atvykę nuosavu Mehdi automobiliu, toliau kelionę tęsėme viešuoju transportu. Toks keliavimo būdas patogus ir palankus piniginei. Dėl netolygaus reljefo, lengviau atstumus Irane vertinti ne kilometrais, o valandomis. Valandos trukmės kelionė ekonominės klasės autobusu kainuoja apie 1 Eur. Kita stotelė – Irano sostinė Teheranas.

Šiaurės Iranas

© Hamid Reza

Prie Kaspijos jūros

Masule miestelyje

Teheranas

Teheranas – Irano Islamo Respublikos sostinė ir didžiausias šalies miestas. Vos daugiau nei keturis kartus už Vilnių didesnėje metropolinėje teritorijoje gyvena apie 13 mln. gyventojų. Architektūriniu požiūriu miestą garsina net keli žymūs objektai.

Garsiausi jų – vienas didžiausių pasaulyje Azadi sporto kompleksas, talpinantis daugiau nei 78 tūkst. žiūrovų, Golestano rūmai ir žymusis Azadi bokštas – įspūdingas 45 m aukščio marmuru dengtas statinys, neretai vadinamas Teherano simboliu. Irano liaudies išmintis byloja: „Lankytis Irane ir nepamatyti Azadi bokšto, tas pats kaip lankytis Egipte ir neaplankyti piramidžių.“

Azadi bokštas buvo tik viena iš dvejų pagrindinių priežasčių, atviliojusių mus į šį metropolį. Antroji – bičiulio Šahramo kvietimas paviešėti pas jį ir jo šeimą. Su Šahramu susipažinome Gruzijoje. Gruzija yra viena iš nedaugelio valstybių, į kurias Irano gyventojai gali keliauti be apribojimų. Apsilankymas Teherane – puiki proga ne tik aplankyti bičiulį, bet ir susipažinti su dar viena Irano kultūrinių ypatumų kategorija – santykiais šeimoje.

Azadi bokštas: 45 metrų aukščio statinys, simboliškai žymintis vakarinį įėjimą į Teheraną. Kadaise Azadi bokštas vadintas Borj-e Šahyād, t. y. Šacho memorialiniu bokštu

Tehranas, Iranas

Azadi Bokštas

Vieną naktį praleidę vieno keliautojo namuose, pas Šahramą atvykome metro. Mūsų akimis, modernus Teherano metro tinklas nei dydžiu, nei švara, nei funkcionalumu nenusileidžia anksčiau matytiems didžiųjų pasaulio miestų pusbroliams. Paskutinėje stotelėje laukęs nuo ausies iki ausies besišypsantis bičiulis pasitiko su gera nuotaika. Netrukus atvykome į už poros kvartalų įsikūrusius ištaigingus Šahramo namus.

Pirmoji pasitiko mažoji Šahramo dukrytė. Kamilė prasitarė jaučianti baltą pavydą, matydama tokius garbanotus mažosios plaukus. Praėjo kiek laiko, kol smalsumas nugalėjo mažylės drovumą ir paskatino prieiti arčiau. Gerokai vyresnis sūnus pasirodė esąs gerokai kalbesnis. „Esu gana geras stalo teniso žaidėjas“, – savo meilę sportui atskleidė vaikinas.

Vakarienės metu užvirė pokalbis. Iraniečius sudomino mūsų tradicijos. Įdomiausia buvo palyginti vestuvių papročius. Pasirodo, lietuviškos vestuvės kiek menkesnės. Irane vestuvių ceremonijoje neretai dalyvauja daugiau nei penki šimtai žmonių. Tuokiantis jauniesiems iš pasiturinčių šeimų, svečių skaičius gali viršyti ir tūkstantį. Šiais laikais žmonės dažniausiai tuokiasi iš meilės, bet pagal seną paprotį vaikinas prašyti merginos rankos pas jos tėvus eina ne vienas, o kartu su savo tėvais.

Su Šahramu susipažinome Gruzijoje. Atvykę į Teheraną, buvome pakviesti susipažinti su jo šeima

Skelbimas: mergina ieško vyro

Kelionės maršrutas netikėtai pasuko į kiek piečiau įsikūrusį Kašaną. Į tūkstančius metų gyvuojantį, bet per amžius skirtingais vardais vadintą, miestelį atvykome pakviesti vaikino, su kuriuo susipažinome internetinėje erdvėje. Ilgainiui supratome jog esame vedžiojami už nosies, iš mūsų tikimasi pasipelnyti. Kitais žodžiais tariant, visi planai nuėjo šuniui ant uodegos.

Nusprendėme žygiuoti į artimiausią parką ir pakvėpuoti gaiviu rudenišku oru. Paukščiai čiulbėjo mums nesuprantamu dialektu. Burnoje viena po kitos tirpo sultingos persiškos vynuogės, įsigytos gretimoje krautuvėlėje. Per kelis pastaruosius mėnesius patyrėme ir šilto, ir šalto. Gerai žinojome, kad viskas išsispręs. Tereikia sekti likimo siunčiamus ženklus.

Netikėtai prie mūsų priėjo brandaus amžiaus vyriškis ir pasiūlė pasivaišinti puodeliu persiškos arbatos. Žinoma sutikome. Vyriškio vardas – Sayedas. Jis – vieno Paryžiaus universiteto statybinės mechanikos dėstytojas. Tai išgirdus per nugarą nuvilnijo šiurpuliukai. Šį mokslą dar visai neseniai krimtome universitete. Į tėvynę Sayedą sugražino nenugalimas noras aplankyti seniai matytą brolį. Po trumpo pokalbio apėmė jausmas, kad šiuos ką tik sutiktus vyručius pažįstame bent dešimtmetį.

Po ilgokai užsitęsusios arbatos gėrimo ceremonijos Sayedas primygtinai pasiūlė paviešėti savo gimtuosiuose namuose. Pasirodo, broliai kilę iš Komo, esančio už 100 km į šiaurę. Teko girdėti, kad Irano etiketo taisyklės rekomenduoja tris kartus atsisakyti bet kokio pasiūlymo.

Statybos inžinerijos profesorius Sajedas su broliu. Susipažinome Kašano parke [1/3]

Su Sajedu keliaujame pirkti anties jo broliui

Gerb. Kamilė

Suprask – retsykiais siūloma tiesiog iš mandagumo. Kaip bebūtų, Sayedas atrodė nuoširdus ir nenusileido nė per nago juodymą. Galiausiai su džiaugsmu sutikome. Puiki proga aplankyti galimai konservatyviausią Irano miestą su Vakaruose gyvenančiu gidu ir pratęsti šios egzotiškos šalies kultūrinių niuansų tyrinėjimą.

Komas (arba Kumas) – religinis Irano centras. Kadaise čia studijavo pats Ajatola Chomeinis, praėjusio šimtmečio antroje pusėje vadovavęs Irano revoliucijai. Jo fotografijų išvysi visose Irano valstybinėse įstaigose. Vargu ar kur kitur šioje šalyje pamatysi tiek juodomis burkomis pasidabinusių damų. Vargu ar kur kitur išgirsi taip garsiai iš minaretų sklindančias musulmoniškas maldas.

Į šiuos namus atvesti netikėtų likimo vingių, pasijutome jaukiai it savo namuose. Tą pačią dieną turėjome garbės susipažinti su dar vienu Sayedo broliu, puikiai kalbančiu angliškai. Pasirodo vyriškis prieš kelis dešimtmečius anglų kalbos magistro laipsnį įgijo Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Net nuostabu, kokie panašūs ir kartu kokie skirtingi gali būti broliai. Kaip bebūtų, visi pasižymėjo puikiu humoro jausmu. Sayedas sunkiai slėpė norą pakomentuoti kiek lėtoką brolio „iš Amerikos“ būdą. „Mano brolis toks tingus, kad palesinęs vištas turi numigti bent kelias valandas“, – juokavo jis.

Komas, Iranas

Susitikimas su vietiniais

Susitikimas su dar daugiau vietinių

Susitikimas su netgi dar daugiau vietinių

Vienas iš Sajedo brolių rodo savo senelio nuotrauką

Turgus

Pas brolius praleidome kelias dienas. Norėdami atsidėkoti už svetingumą, trečiajam broliui vietos turgavietėje nupirkome antį. Jaučiu pareigą paminėti keletą svarbių dalykų, tuo atveju jei ir jums susiklostytų poreikis tai padaryti. Visų pirmą, išmokite persų kalba skaičiuoti iki dešimties.

Taip pat geras sprendimas būtų paprašyti vietinio pagalbos, nes užsieniečiui toks pirkinys gali atsieiti kelis kartus brangiau. Galiausiai, nepamirškite jog vidutinė anties kaina Komo rinkoje yra 3 USD. Tiesa, jei antis leisgyvė – galite tikėtis nuolaidos.

Vaikštant po turgavietę nutiko įdomus dalykas. Aplink ėmė būriuotis minios žmonių. Visiems knietėjo nusifotografuoti su europiečiais. Lietuvių turistų apsilankymas Kome – retas reiškinys. Pro šalį motociklu važiavęs vyriškis netyčia kliudė Kamilę. „Atsiprašau pone“, – kreipėsi į mane nusidėjėlis. Kamilei beregint užvirė kraujas ir ji vyriškio pasiteiravo, kodėl šis atsiprašo manęs, o ne jos. Pasirodo – tokie papročiai.

Einant gatve su mumis pasisveikino viena mergina. Angliškai ji nekalbėjo, todėl Sayedui teko versti. Mergina prasitarė, kad dar neturi vyro ir vis dar gyvena su tėvais. Nespėjome nė susivokti kas vyksta, kai mūsų pašnekovė nusprendė išsinerti iš juodų apdarų. Po jais slėpėsi spalvingi ir ryškūs rūbai. „Nufotografuokite mane ir pasidalinkite fotografijomis su bičiuliais Europoje“, – rimtu veidu prašė ji. Pažadėjome norintiems susipažinti perduoti jos elektroninio pašto adresą, į kurį įėjo raktažodis „aš ieškau vyro“.

Svečiuose pas afganus

Atsisveikinę su mergina užklydome į musulmoniškus maldos namus, kurių Kome gausu. Čia laukė dar viena įsimintina pažintis. Kamilę užkalbino ne iranietiškų bruožų mergina. Merginos vardas – Fatima. Pasirodo, ji su seserimis gimė Irane, bet jos tėvai – imigrantai iš Afganistano. Vos akimirkai praėjus jau dardėjome visi kartu praėjusį šimtmetį menančiu autobusu. Buvome pakviesti puodeliui arbatos.

Kelionė miesto autobusu Irane – įdomi patirtis. Moterys įlipa pro galines duris, o vyrai pro priekines. Tarp dviejų sekcijų įrengta šiokia tokia pertvara. Prieš išlipdamas vyriškis sumoka už save ir už žmoną. Jei moteris keliauja viena, pinigus vairuotojui siunčia per rankas. Jei transporto priemonė sausakimša, svarbu kažkokiu būdu nepasimesti ir išlipti iš autobuso vienu metu.

Afganistaniečių namai nustebino jaukumu ir sterilia švara. Ant sienos kabėjo vos pradėtas austi rankų darbo kilimas. Kilimų audimas – šios šeimos pragyvenimo šaltinis. Seserys vieną tokį kilimą audžia mažiausiai du metus. Rankų darbo persiško kilimo kaina siekia keletą tūkstančių eurų. Savo jėgas prie audimo staklių išbandė ir Kamilė.

Po ištaigingų pietų ir 12 puodelių arbatos atėjo metas pašnekesiams. „Kodėl nešioji tokią neišvaizdžią skarą?“ – pasiteiravo seserys Kamilės. Viena iš jų vikriai nubėgo į gretimą kambarį ir grįžo nešina dovanomis. Merginos įteikė Kamilei dvi naujutėlaites skaras: vieną dangaus mėlynumo ir vieną baltą šilkinę, jos pačios siuvinėtais krašteliais. Abipusiu susitarimu anksčiau Kamilės nešiotos skaros ateityje turėjo būti sudegintos. Ta linksma gaida ir baigėsi paskutinis mūsų nuotykis Kome.

Svečiuose afganų šeimynos namuose. Tėvai į Iraną atsikraustė prieš trisdešimt metų. Čia gimė visos jų dukros.

Isfahanas – miestas nenusileidžiantis Stambului

Isfahanas – trečias pagal dydį miestas visame Irane, nusileidžiantis tik Teheranui ir Mašhedui. Šiuo metu apie 1,6mln gyventojų turintis didmiestis savo klestėjimo metais buvo vienas didžiausių miestų pasaulyje. Iki šių dienų išliko dešimtys senovinių tiltų, didingų rūmų, plačių bulvarų, įspūdingų mečečių ir kitų architektūrinio paveldo objektų.

Dar viešint Teherane, mūsų bičiulis Šahramas kartojo: „Irane yra vienas miestas, niekuo nenusileidžiantis Stambului. Būtinai aplankykite Isfahaną.“ Vidinis jausmas kuždėjo, kad atėjo metas keliauti į šį, didžiausiu Irano turistų traukos centru laikomą miestą. Geriausias būdas tai padaryti – keliauti autobusu.

Visos Irano autobusų stotys knibždėte knibžda neoficialiais prekybos agentais. Šimtai uždarbiautojų mėgina tave įsodinti būtent į tam tikrai agentūrai priklausantį autobusą ir už kiekvieną priviliotą klientą gauna kišenpinigių. „Teheranas, Isfahanas, Širazas…“, – beperstojo šaukia jie ir visais įmanomais būdais mėgina tave įtikinti eiti su jais. „Vilnius, Kaunas, Pakruojis…“, – tokiu atveju atsakome uždarbiautojams ir su pasimėgavimu stebime nustebusias veido išraiškas.

Atvykę į Isfahaną susipažinome su pora keliautojų iš Taivano. Kartu miestą tyrinėti smagiau, todėl nieko nelaukę ėmėme kursuoti nuo vieno populiaraus objekto prie kito ir kaip tikri turistai, dėti varneles žemėlapyje. Beveik visos lankomiausios Isfahano vietos yra mokamos.

Kilimų parduotuvės savininkai pavaišino arbata ir persiškais saldumynais

Žemėlapyje parodėme Lietuvą

Pažintis su keliautojais iš Taivano ir vietiniais studentais

Naqsh-e Jahan skveras

Turiningai praleidome laiką su svetingais studentais

Kamilė Naqsh-e Jahan skvere

“Jei čia ateisite po 17:00 valandos, įėjimas nieko nekainuos“, – patarimu pasidalino vienas kilimų pardavėjas. Gerą pusvalandį aiškinome, kad Kinijoje pagamintas „persiškas“ kilimas į kuprinę tikrai netilps. Galiausiai, vyriškiui padarius išvadą, kad esame vargšai, buvome pakviesti paragauti arbatos ir vietinių saldumynų.

Gausiausiai lankomos Isfahano vietos: Didysis Isfahano turgus, žymusis Khaju tiltas ir Nakše Džahano (Imamo) aikštė. Pastaroji yra viena didžiausių miesto aikščių pasaulyje, šiek tiek nusileidžianti tik Tiananmenio aikštei Pekine. Keli jauni studentai priėjo prie mūsų nešini ledais ir pasisiūlė aprodyti miestą. Persiški ledai pasirodė esantys itin ilgaamžiai ir atsparūs karštam Isfahano klimatui.

Turint daugiau laiko, verta aplankyti ir mažiau žinomus miesto kampelius. Atsitiktinai užklydome į vienus seniausių miesto maldos namų, kur susipažinome su vienu į pensiją išėjusiu literatūros mokytoju. Vyriškis maloniai sutiko pabūti mūsų gidu. „Gal turite užsienietiškų monetų ar banknotų?“, – pasiteiravo baigęs pasakojimą vyriškis ir pareiškė esąs didis valiutų kolekcionierius.

Dienos tirpo nepastebimai ir kelionė persisvėrė į antrąją pusę. Porą dienų praleidę labai teigiamą įspūdį palikusiame Isfahane nutarėme keliauti toliau į pietus. Nekantravome išvysti jau 4 tūkstančius metų gyvuojantį Širazą ir netoli jo įsikūrusią buvusią Persijos imperijos sostinę – Persepolį.

Populiariausi automobiliai - vietinės gamybos Saba Saipa

Nepalaužė nei epidemijos, nei potvyniai

Širazo vardas minimas dantiraščio įrašuose, rastuose pietvakarinėje miesto dalyje. Manoma, kad įrašai buvo padaryti 2000 m. prieš Kristų. Miestas garsėja savo vynu, architektūriniais paminklais ir tuo, kad tūkstančius metų miestą kankinusios maro epidemijos, žemės drebėjimai, sausros, potvyniai ir badmečiai nesugebėjo palaužti gyventojų.

Prie įėjimo į Ali ebn Hamzos šventyklą mus pasitiko rūstaus veido, bet linksmų akių vyriškis. „Jums bus skirtas gidas. Tai jums nieko nekainuos. Palaukite čia“, – paaiškino jis. Netrukus prie mūsų prisijungė porelė turistų iš Belgijos. Vyriškis puikiai žinojo Lietuvą ir žinojo, kad plotu Belgija už mūsų tėvynę yra kiek mažesnė. Be abejo, tai paglostė mūsų savimeilę.

Damos buvo apmuturiuotos nuo galvos iki kojų. Visiems keturiems skirta viena gidė, gerą pusvalandį pasakojusi šventyklos istoriją. Po pasivaikščiojimo buvome pakviesti susipažinti su jos kolegomis ir pasivaišinti puodeliu arbatos. Vienas vyriškis, galimai užimantis aukštas pareigas, papasakojo apie savo gyvenimą Amerikoje. Pasakojimas vyko pabrėžiant pagarbą tiek Vakarų kraštams, tiek gimtinei, nei vieno, nei kito neišaukštinant ir nesumenkinant.

Širazas, Iranas

Ali ibn Hamza šventykla

Ne viskas ėjosi lyg iš pypkės. Tyrinėjant miestą į bėdą įvėlė mano meilė paukščiams. Pavargę ir išalkę po įdomios ekskursijos ieškojome kur papietauti. Nejučia užklydusius į atokų skersgatvį mus užkalbino vienas senolis. Iš plačių rankos mostų ir neaiškios kalbos supratome, kad žmogus nori kažką parodyti. Dešimt minučių klaidžioję molinių gatvelių labirintais priėjome akligatvį.

Praėjo kiek laiko, kol supratome kelionės tikslą. Senolis su dideliu pasididžiavimu rodė į savo įvairiaspalvių balandžių kolekciją. Vaikystėje pats auginęs veislinius balandžius, labai susidomėjau. Galima sakyti – nugrimzdau į savo pasaulį. Po kiek laiko Kamilė privertė atsikvošėti. Alkis nugalėjo. Patraukėme savu keliu.

Prasidėjo ilgas klaidžiojimų metas. Kol stebėjau paukščius, senelis pradingo. Kaip išeiti – nežinia. Aplink nė gyvos dvasios. Nebuvo nei ko pasiklausti. Kol galų gale išvydome pažįstamas vietas, visai nusivarėme nuo kojų. Užsukome į didelį drabužių prekybos centrą. Kamilė prisėdo ant suoliuko ir pasiliko saugoti kuprinių, kol aš tęsiau maisto paieškas.

Vaikystėje ir pats auginau veislinius balandžius

Pažintis su keliautoju iš Belgijos

Siųstas nupirkti maisto, užklydau į balandžių turgelį ir vėl nugrimzdau į kitą pasaulį. Kol susivokiau turįs grįžti, praėjo visa valanda. Man sugrįžus prekybos centras buvo uždarytas. Apsauginis iškart suprato, ko ieškau. Jis susisiekė su kitu apsauginiu, o šis – su dar vienu. Paskutinysis žinojo, kur ieškoti Kamilės. Nubėgės į kitą prekybos centro pusę, išvydau ją nueinančią su kažkokiu vyriškiu ir jo dukromis.

Kaip paskui paaiškėjo, parduotuvė užsidarė pietų pertraukai, o vyriškis – parduotuvės darbuotojas. Jis pasiūlė Kamilei papietauti kartu su jo dukromis ir žmona, o apsauginį prisaikdino paaiškinti man, kaip juos surasti. Viską išsiaiškinus pietų buvome pakviesti abu.

Nustebome sužinoję apie išskirtinį namų šeimininko pomėgį. Pasirodo jis – kovos menų meistras ir karate juodo diržo savininkas. Ne ką mažiau kovos menų srityje nusipelniusios ir abi jo dukros. Ant sienų kabėjo varžybų fotografijos ir kelios dešimtys medalių. Prieš atsisveikinant, mergaitės mielai sutiko pademonstruoti kelis savigynos veiksmus. Dar viena įdomi pažintis, padovanota visagalio likimo.

Širaze apsistojome pas vyriškį dešinėje

Persepolis – Persijos imperijos sostinė

Vos už valandos kelio nuo Širazo įsikūręs kitas senovinis miestas – Persepolis. Didingosios Persijos imperijos sostine kadaise buvusio Persepolio griuvėsiai šiuo metu yra viena populiariausių Irano turistų lankomų vietų. Miestas 518 m. pr. Kr. buvo pastatytas karaliaus Darijaus Didžiojo įsakymu. Tas pats Darijus Didysis po kelių metų čia perkėlė sostinę iš Pasargadų. Tais laikais patys persai miestą vadino Parsa – persų miestu.

Patogus būdas atvykti į Persepolį yra pusę kelio važiuoti autobusu, o kitą pusę – taksi. Pastarųjų vairuotojai gali mėginti gudrauti. Taip nutiko ir mūsų atveju. Pažadėjęs pavėžėti už dvigubai mažesnį mokestį, kelionės pabaigoje vairuotojas pirštu parodė į informacijos lentoje užrašytą gerokai didesnę oficialią kainą. Archeologinės vietos bilieto kaina vietiniams ir turistams mūsų kelionės metu skyrėsi du su puse karto.

Garsiausi Persepolio lankytini objektai: Apadanos laiptai, Šimto kolonų salės griūvėsiai, akmeniniai Persepolio grifai, Artakserkso Antrojo kapavietė ir keletas kitų. Kaip bebūtų, labiausiai dėmesį prikaustė milžiniškose akmeninėse plokštėse iškalti istoriniai įvykiai ir Visų tautų vartai. Pastarieji karaliaus Kserkso garbei neretai vadinami Kserkso vartais. Šį istorinį veikėją puikiai žino Zeko Snaiderio režisuoto filmo „300“ gerbėjai.

Persepolis: Persijos imperijos sostinė

Savo klestėjimo laikais Persepolis garsėjo sunkiai suvokiamais turtais ir milžiniška jų saugykla, kuri stovėjo miesto pietryčiuose. Pastaroji buvo pastatyta karaliaus Darijaus Didžiojo ir praplėsta jo sūnaus Kserkso. Iždinė turėjo itin storas sienas ir vienintelį įėjimą šiaurės rytų pusėje. Statinys nustojo savo pirminės paskirties, kai miestas buvo užimtas Aleksandro Makedoniečio kariaunos.

Užkariavęs Persijos imperiją Aleksandras turėjo panaudoti 3000 kupranugarių ir mulų, kad išgabentų visą saugyklos turinį, vertą 120000 sidabro talentų. Archeologai šioje vietoje rado daugybę skulptūrų fragmentų, akmeninių plokščių su Kserkso įrašais bei molinių lentelių, su užrašais Elamitų kalba, apie atlyginimus darbuotojams ir kita informacija. Iki šių dienų išliko tik pamatai.

Porą dienų pasibastę po senovinį Širazą ir iššniukštinėję kiekvieną Persepolio kampelį, buvome pasiruošę tęsti kelionę. Šį kartą mūsų taikinyje – Persijos įlankos pakrantė. Neturėjome jokio plano, kur apsistosime ir net nenutuokėme koks pragariškas karštis mus pasitiks.

Bušehras: nuotykiai prie Persijos įlankos

Bušeras – miestas Persijos įlankos pakrantėje. Rūbai ilgomis rankovėmis Bušere yra būtini, norint apsisaugoti nuo negailestingų saulės spindulių. Dėl didžiulės drėgmės 35 laipsnių temperatūra sukelia jausmą lyg kepintų 50 laipsnių karštis. Žmogus tiesiog priverstas virti savo sultyse. Visa laimė, kad lankėmės Bušere rudenį, o ne vasarą.

Autobusų stotyje atsitiktinai susipažinome su keliautoju iš Teherano. Vaikinas beregint kažkam paskambino ir po kelių akimirkų tarė: „Mano draugė Dirija, gyvenanti Bušere, norėtų Jus pakvieti pas ją paviešėti“. Net nepajutome, kaip atsidūrėme Darijos namuose, pasidėjome daiktus ir išvykome tyrinėti apylinkių.

Mums aplankius Darijos mėgstamą paplūdimį, merginos nusprendė maudytis. Dauguma paplūdimių būna suskirstyti į tris dalis: vyrų, moterų ir bendrą, skirtą piknikams rengti. Tvarką neretai prižiūri moralės policija. Šis paplūdimys kitoks: atokus ir mažai kam žinomas. Kaip bebūtų, kai kurių taisyklių laikytis reikia. Merginos gali maudytis tik su rūbais.

Kitą dieną tapome išskirtinio įvykio liudininkais. Bušere vyko turizmo šventei skirtas renginys. Įdomu tai, kad iš kelių dešimčių salėje sėdėjusių žiūrovų, buvome vieninteliai turistai iš užsienio. Koncerto metu vyko atlikėjų iš tolimiausių Irano kampelių pasirodymai. Suspaudė širdį ir užliejo džiaugsmo banga, kai vieno vyrų choro lyderis pareiškė, jog vieną dainą skiria būtent mums su Kamile.

Buvome pakviesti vietos televizijos kanalui duoti interviu. Vienintelė sąlyga – Kamilė turėjo po skara paslėpti visus iki vieno plaukus. Nei sruogelė negalėjo kyšoti.

Darija paragino to nedaryti, todėl renginio organizatoriai pakalbino mane vieną. Nei šiaip nei taip. Viena vertus, negražu palikti merginą vieną, kita vertus – nemandagu atsakyti šventės šeimininkams.

Paskutinę dieną praleidome su visa Darijos šeima. Paklausta, ar turi mylimąjį mergina atsakė, jog gerbėjų yra, bet to vienintelio dar nerado. Nejučia išsivystė pokalbis apie jaunimo padėtį ir porų santykius Irane. „Reikalai palaipsniui gerėja. Tiesa, nors ratų sukti žiedinėje sankryžoje nebereikia, į vyrų ir moterų santykius žiūrima labai rimtai.

Kavinėje su priešingos lyties atstovu šnekučiuotis gali, bet norintys leistis kartu į kelionę, viešbučiuose poros privalo nuomotis atskirus kambarius arba pateikti santuokos liudijimą. Užsieniečiams šiuo klausimu kiek nuolaidžiaujama…“, – paaiškino Darija.

Atgal į šiaurę

Kelios dienos alinančiame karštyje skęstančiame Bušere praskriejo it vėjas. Kelionė nenumaldomai artėjo į pabaigą. Po parą trukusio pasivažinėjimo autobusu grįžome į sostinę. Per kelias paskutines dienas šioje šalyje turėjome garbės paviešėti pas tarptautiniu mastu nusipelniusius laipiojimo uolomis profesionalus Mediją ir Khosro, dalyvavome Teherano miesto šventėje ir paskutinį kartą susitikome su Šahramu ir jo šeima. Kelionę baigėme ten, kur ir pradėjome – Irano šiaurėje.