Kapadokija
Nespręsk apie knygą iš viršelio
“Iš akcento panašu, kad jūsų bičiulis yra kilęs iš Irano,” – nuojauta pasidalino turkas, kurio paklausėme kelio.
Paprašėme telefonu pakalbėti su Farzadu – vaikinu, kuris pasisiūlė priimti porai dienų. Pokalbio metu vyrai nutarė, kad turkas paveš mus tiesiai į sutartą vietą, o ten jau lauks pats šeimininkas. Dardant klaidžiomis Nevšehiro gatvėmis, vairuotojas šypsojosi nuo ausies iki ausies ir stebėjosi iš tokio tolimo krašto atvykusiais svečiais.
„Jūs pakvaišę, bet man patinkate!“ – kraipydamas galvą kartojo vairuotojas.
Pasivažinėjimas truko neilgai. Kol atsiskaitėme su vairuotoju, padėjusiu sutaupyti daug brangaus laiko, prisistatė ir pats Farzadas. Pakeliui į iraniečio namus mąsčiau, kad veikiau griuvėsius nei daugiabučio kiemą primenantis balaganas nežada nieko gero. Kaip bebūtų, ne šiaip matyt sakoma "nespęsk apie knygą iš viršelio".
Farzado butas - jaukus ir tvarkingas. Turkijoje ne savo noru vaikinas gyveno jau porą metų. Gimtinę palikti teko kilus nesutarimams su valdžia, o apsistoti Turkijoje buvo leista tik viename vieninteliame mieste. Apsistojo tokiame būste, kokiame apsistoti leido galimybės, o tada pasitelkė vaizduotę, kad susikurtų namų jaukumą.
“Kai negali kitaip, žaidi su tokiomis kortomis, kokias turi,” – paaiškino jis.
Nevšehiras: miestas Centrinės Anatolijos regione. Pavadinimas keldinamas iš persiško Naw-shahr, reiškiančio "Naujas miestas"
Kapadokija: žmogaus ar gamtos kūrinys?
Kapadokija – regionas centrinėje Anatolijoje, garsus ypatingomis uolienų struktūromis, kokių turbūt nepamatysi niekur kitur pasaulyje. Taip vadinami “fėjų kaminai” supa mažytį Göreme miestelį į kurį atvyksta lankytojai iš viso pasaulio. Kadangi visiems reikalinga kažkur apsistoti, Farzadas yra priėmęs bent kelias dešimtis tokių keliautojų.
Nutarėme nieko nelaukti. Prie ekspedicijos prisijungė Ibrahimas – Farzado bičiulis, retsykiais dirbantis vedliu pasiturintiems turistams. Farzadas irgi kietas riešutėlis, gabus daugelyje sričių. Laisvalaikiu užsiima fotografija, todėl vietovę ir gražiausias jos vietas žino kaip penkis pirštus.
Regiono istorija labai įdomi. Prieš milijonus metų išsiveržus Erciyes ir Hassan ugnikalniams, storas pelenų sluoksnis užklojo didžiulę teritoriją. Ilgainiui, šis sluoksnis virto akyta uoliena, iš kurios, per tūkstančius metų, erozija susiformavo įspūdingas struktūras.
Išvertus pažodžiui, miestelio pavadinimas reiškia “manęs čia nematai.” Istorijoje būta laikotarpių, kai uolose iškirstose patalpose gyveno žmonės. Šimtai tokių urvų išliko iki šių dienų. Kai kurie jų visiškai tušti, kituose – įrengti sandėliukai ar laikomi gyvuliai. Yra ir tokių, kuriuose veikia prabangūs viešbučiai. Pastarieji lyg magnetas traukia išskirtinumo ieškotojus.
Kapadokija
Vienui vieni Göreme miestelio apylinkėse. Miestelio pavadinimas reiškia “manęs čia nematai”
Fėjų kaminai
Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais
Farzadas ir Ibrahimas – ne vieninteliai iranečiai, apsistoję Nevšehire. Vakarop prisijungė Mehmetas su Šabnam. Bičiuliai vos liežuvio nenusilaužė mėgindami atkartoti “šešios žąsys su šešiais žąsyčiais”. Laimei, kalbos aparato mėšlungį sumažino iki visiško išsekimo atvedęs nuoširdus juokas. Juokingiausia pasirodė istorija apie mūsų “patikimus šaltinius”, kurių teigimu, Irane kairė ranka valgant nenaudojama, net ir žvelgiant mirčiai į akis.
“Kaip tada siūlote mums valgyti?” – pasitrynė ašarotas akis Mehmetas ir parodė į kambarį, kuriame daugiau ne pusė dūšelių buvo kairiarankės.
Vakarą vainikavo diskusija apie papročius. Farzadui įdomiausi vyro ir moters santykiai. Klausė, kaip Lietuvoje kviečiame merginas į pasimatymą, nes, anot jo, Irane dažniausiai vaikinas merginai palieka kortelę su telefono numeriu. Jei ši nori – pati jam paskambina. Taip užsimezga bendravimas. Merginos tėvai būtinai paklausia ar vaikinas tarnavęs kariuomenėje. Pasus Irane gauna tik vyrai atlikę dviejų metų karinę tarnybą. Kitiems – daugelis durų yra uždarytos.
“Gal jie galėtų tau padėti susirasti žmoną iš Lietuvos?” – pusiau juokais pasiteiravo netikėtai paskambinusi Farzado mama. “Vedęs lietuvaitę, galėtum gyventi Lietuvoje.”
Fotosesija po pikniko Nevšehiro parke
Istorija linkusi kartotis
Naktis keitė dieną, o diena naktį. Kiekvieną kartą atsirasdavo priežasčių pasilikti: tai piknikas gamtoje, tai atvažiavę Farzado draugai. Seneliai sakydavo, kad svečias ir silkė trečion dienon prasmirsta. Turėjęs būti trumpas vizitas į šį laikotarpį niekaip nesutilpo. Lyg sirenų užburti, Farzado ir jo mažytės kariaunos svetingume gyvenome 7 dienas.
Kaip pasirinkti kryptį? Visada galima mesti monetą. Jei iškris skaičius – į šiaurę, jei herbas – į pietus, o jei ant briaunos – namo. Kažkas pasakytų, kad burtai lyg ir sąžiningi, nes į namus apsigręžti – viena galimybė iš trijų.
Šį kartą burtai rodė šiaurę. Panašu, kad vėl išvysime Juodąją jūrą. Būti prie jos savotiškai simboliška, nes prieš du su puse dešimtmečio, dabartinio mūsų amžiaus buvę tėvai, nors ir kitu keliu, bet tą pačią jūrą aplankė senu Moskvičiumi. Istorija linkusi kartotis.
Mano tėtis Gintautas Šlevas, kelionėje link Juodosios jūros, 1990 m.
My father Gintautas Šlevas, on a trip to the Black Sea, 1990.Samsunas: kelionė į amazonių gimtinę
Vietiniai kartodavo, kad būtent jų miestas – istoriškai svarbiausias. Nenuostabu, nes, rodos, kiekviena gyvenvietė Turkijoje skaičiuoja tūkstančius metų gyvavimo.
Susirasti nakvynę čia paprasta. Internetinės svetingumo platformos labai populiarios. Taip pat, turkai labai "atsipalaidavę". Šių platformų naudotojai yra pastebėję, kad jei europiečiai nėra idealiai susitvarkę namų ar atlikę remontą – turbūt nepriims, nebent apie atvykimą praneštum gerokai iš anksto. Turkai dėl tokių dalykų nesuka galvos.
Kiek teko susidurti, vietiniai visada stengiasi gerai priimti svečią, bet tai visų pirma reiškia parodymą, jog svečio apsilankymas šeimininko namuose yra didžiulė garbė. O šeimininkai būna įvairūs: seni ir jauni, vadovaujantys ir pavaldiniai, mokytojai ir mokiniai. Vieni už kitus spalvingesni. Kiekvienas su savo charakteriu.
Įdomios pažintys laukė ir Samsune. Mieste, kuriame stūkso paminklas karingosioms amazonėms. Nuo žilos senovės legendose ir pasakose minimos amazonės, kaip manoma, kadaise gyveno šiuose kraštuose. Apsistojome pas Mehmetą – vaikiną, kuris visai neseniai buvo grįžęs iš studijų Lenkijoje.
Akimirka iš kelionės po Turkiją
Dviračiais aplink Juodąją jūrą
“Keliausime pas mano bičiulį Kapitoną,” – pareiškė geraširdis Mehmetas. “Prieplaukoje laukia jo laivas.”
Kapitonas, pasirodo, šiuo atveju buvo ne pareigos, o pravardė. Pastarąją vyriškis gavo dėl pavardės, primenančios anglišką žodį "captain". Turint tokią pavardę, noras įsigyti jachtą, ko gero, nuo mažens užkoduotas. Grakšti laivė elegantiškai suposi vandens paviršiuje, kopijuodama kiekvieną, net ir pačią menkiausią bangelę.
Kapitonas jau laukė denyje. Plačiu rankos mostu sukvietęs visus prie stalo, greta įsitaisė ir pats. Ant stalo jau garavo gardi vakarienė, o pačiame jo centre stūksojo katilas kvapnaus karšto vyno. Pastaruoju pasirūpino Valentina ir Pavelas – du ukrainiečiai keliautojai, dviračiais keliavę aplink Juodąją jūrą.
Miestan nelaimėlius atvijo nenusisekusi nakvynė. Praėjusią naktį keliautojų kuklią stovyklavietę užpuolė benamiai šunys. Lyg to būtų maža, jų transporto priemonėms žūt būt reikėjo remonto, o be atsarginių dalių – nei iš vietos. Deja, atvykus į Samsuną ukrainiečių rūpesčiai nesibaigė.
Ieškant dalių, nutiko įvairiausių kuriozų. Porelė primiršo anglišką žodį "tube", todėl paprašė rusiškai – kameros. Ilgai nelaukęs, parduotuvės darbuotojas ant stalo padėjo savo geriausią prekę. Deja, tai buvo ne dviračio, o filmavimo kamera. Tokių nesusipratimų nutiko ne vienas, bet vakaras ilgas. Visiems papasakoti laiko į valias.
Centre - Mehmetas Kağanas Akpınaras, kurio namuose viešėjome. Jam iš dešinės - ukrainiečiai keliautojai Pavelas ir Valentina, dviračiais keliavę aplink Juodąją jūrą
Jei mano draugai būtų niekas – niekas būčiau ir aš
Kapitonas – ne tik Mehmeto bičiulis, bet ir darbdavys, mat, Mehmetas valdo jo verslą. Po darbo vyrai susitinka, aptaria dienos įvykius, apsvarsto planus. Dažniausiai būna ne vieni. Prisijungia visa paletė Kapitono draugų. Kaip taisyklė, beveik visi verslininkai. Dažniausiai kompanija vyriška. Su tokių susibūrimų tradicijomis susipažinome antrąją dieną.
“Visada sakiau, kad iš draugų gali spręsti apie žmogų. Štai šiam, priklauso sėkmingas verslas. Samdo dvi dešimtis žmonių. Anam dirba penkiolika. Štai tas nuosavo verslo, kad ir neturi, bet yra puikus savo srities specialistas,” – vardino artimų bičiulių nuopelnus oratorystės įgūdžių nestokojantis Kapitonas. “Jei mano draugai būtų niekas, kaip manote, kas būčiau aš? Labai paprasta. Aš taip pat būčiau niekas!”
Nors dvi žavingos damos mėgino atsverti svarstykles, tačiau tokioje testosterono pritvinkusioje kompanijoje vyriška energija ėmė viršų. Kurį laiką būnant Turkijoje susidarė vaizdas, kad šios šalies vyrams pavyko išsaugoti tam tikrą pirmykštį nuožmumą: nevengia konkuruoti, akyse liepsnoja ugnis.
Samsūno Anatolijos liūtas - 11 metrų aukščio muziejus, kuriame vaškinių figūrų pavidale atvaizduojamas tariamas karingųjų amazonių gyvenimas
Samsūno amazonių kaimelis
Pačioje Samsuno širdyje įrengtas taip vadinamas amazonių kaimelis. Žymiausi kaimelio objektai: 12,5 metrų aukščio karingosios amazonės skulptūra, ir 11 metrų aukščio Anatolijos liūto formos muziejus. Į pastarąjį patenkama žengiant tiesiai į plėšrūno nasrus.
Muziejuje amazonių gyvenimui atvaizduoti pasitelktos vaškinės figūros. Pavaizduotos scenos – pačios įvairiausios: nuo žūtbūtinių mūšių iki karo belaisvių įkalinimo. Pateikiama informacija taip pat labai įvairi. Negailima smulkių detalių. O ir legendų apie amazones, pasirodo, esti pačių įvairiausių.
Samsuno žmonės turi pačią mėgstamiausią. Pasak jos, amazonės šiuose kraštuose gyveno maždaug 2000 – 1000 m. pr. Kr. Sakoma, kad vadovaujamos Agamemnono, amazonės dalyvavo garsiajame Trojos mūšyje. Gynė Anatoliją, kurią tuo metu valdė amazonių karalienė Pantesilėja, vėliau nužudyta karžygio Achilo.
Kultūrinis paveldas ir miesto gyvenimas – įdomūs dalykai, tačiau atėjo laikas palikti šį šurmulį ir traukti užmiestin. Juodosios jūros pakrante keliauti į rytus.
Pakeleivingais automobiliais į Irano ambasadą
“Kreipkitės į sunkvežimių vairuotojus. Jų maršrutai ilgi, o vienatvė – kasdienis palydovas. Tikrai neatsisakys poros pašnekovų,” – patarė "tranzuotojo" duonos praeityje ragavęs Mehmetas.
“Pasiruoškite skaniai pavalgyti. Tie vairuotojai žino pačias geriausias vietas,” – prieš atsisveikindamas pridūrė Mehmetas ir buvo teisus.
Iki artimiausios Irano ambasados – 325 kilometrai. Laukė dvi ilgos dienos kelio. Tokiomis sąlygomis pasiklysti sunku: kelias tiesus, beveik visada matyti į krantą lūžtančios bangos. Didžiausias iššūkis – ištrūkti iš miesto. Palikus Sumsuno triukšmus užnugaryje, visa kita - tik vaikų žaidimas.
Kelionė Juodosios jūros pakrante
Ūmus atlaisvėjimas
Turkų virtuvė turtinga pačiais įvairiausias patiekalais. Prisiragauti teko visko nuo per visą stalą ištįsusių užkepėlių iki gardžiausių jūros gėrybių. Per dvi savaites su virškinimu reikalų kilo tik kartą. Kaip vienas pažįstamas pasakytų, atlaisvėjo apatinės čakros.
Yra tekę girdėti teoriją, kad organizmas ruošiasi virškinti maistą dar prieš nuryjant pirmąjį kąsnį. Užtenka pamatyti pažįstamą produktą arba apie jį pagalvoti ir vidinė žmogaus chemijos laboratorija ima gaminti atitinkamus fermentus.
Sunkumų gali iškilti keliaujant, mat pasitaiko, kai patiekalas ar tam tikras jo sudėtyje esantis produktas sutinkamas pirmą kartą. Didelis persivalgymas taip pat ne į naudą, o kiekvienas vairuotojas, lyg tyčia, jautė pareigą pavaišinti kokiu tradiciniu tam kraštui būdingu patiekalu.
Vaizdas iš Ordu paplūdimio
Toli nuo civilizacijos ir smalsių akių
Greičiau šake sustabdysi traukinį, nei užsispyrusį žūt būt padėti turką. Farukas – kūno kultūros mokytojas, gyvenantis Ordu. Nežinia, džiaugtis dėl to ar nukabinti nosį, bet žmogus pasiryžo rasti mams prieglobstį. Nelemta buvo jo norui išsipildyti, nes visi viešbučiai arba buvo užimti, arba už nakvynę būtų tekę atiduoti paskutinę karvę.
“Pakviesčiau į namus, bet mano pati – baisiai prastos nuotaikos. Nežinia, kokia širšė įgėlė,” – dievagojosi mokytojas.
Nusprendėme įsikurti paplūdimyje. Vyriškis patarė palaukti vakaro, kai išsiskirstys prie jūros poilsiaujantys mokyklinukai. Atsisveikindamas įteikė maišą riešutų.
Nepaisant optimistiškų mokytojo įtikinimų, vieta atrodė netinkama: pernelyg atvira, o žmonių - lyg per išpardavimą. Nutarėme laimės ieškoti atokiau nuo gyvenamųjų rajonų. Išeiti iš miesto teritorijos trukome valandą. Smėlis gal ir ne geltonas, o palapinė pusiau ant akmenų, bet toli nuo civilizacijos ir smalsių akių.
Senelis Perkūnas kaži kur atsivijo
Sugalvojus tuo pačiu keliu grįžti namo, būtų tekę įveikti 4000 kilometrų. Toli senelio Perkūno galios siekia, jei net ir tokiame užkampyje mus pasivijo, žaibais savo galią parodė. Lyg tyčia, laumių puotai prasidėjus, mirkau paniręs ligi kaklo sūriame vandenyje. Gerai vandenėlis išvargusiam kūnui: kaip mat gaivalo įpučia, mintis išvalo. Tik Kamilė basiai jaudinosi, kad nakties vidury dugnan nenugarmėčiau.
Visą naktį Perkūnas žemę drebino, o širdyje, kaip ramu, taip ramu. Tik retsykiais, vieną akį pramerkę, apsisukdavome ant priešingo šono ir toliau sapnų karalystėn nugrimzdavome. "Savoje palapinėje geriau nei svetimuose rūmuose," - sakydavome mes.
Kažkas magiško toje gamtoje. Rodos, turėtum išvargti, užsigeisti gryčion, o yra atvirkščiai. Su motule Žeme mintimis į vieną susilieji ir akimirksniu tampa šviesiau: ryte žinai kas daryti ir kojose kažkaip stipriau. Taip neseniai nuo asfalto nulipęs, ir vėl turi jėgų grįžti ir tęsti kelionę. Kita stotelė – Trabzonas.
Pakeleivingais automobiliais į Trabzoną
Trabzonas: antroji futbolo sostinė
Futbolas turkų gyvenime užima tokią pačią vietą, kaip mūsiškiame krepšinis. Keturi stipriausi Turkijos futbolo klubai vadinami didžiuoju ketvertu. Sakoma, kad apie 90% šalies aistruolių palaiko vieną iš šių klubų. Trys stipriausi įsikūrę Stambule, ketvirtasis – Trabzone. Galbūt todėl Trabzonas vadinamas antrąja Turkijos futbolo sostine.
“Kokios komandos fanai esate? Mėgstamiausios neturite? Tuomet štai jums šis tas nuo mūsų klubo,” – įteikė dovaną parduotuvės vadovas. Tai buvo vyšninės spalvos chalatas su Trabzono komandos atributika.
Smalsus vyriškis užkalbino, kai mėginome susiorientuoti painiame gatvių voratinklyje. Išsitraukė telefoną ir mobiliojo vertėjo lange įrašė tekstą: “Sveiki atvykę. Norėtume pakviesti jus arbatos.” Už nugaros pritardami kinkavo vyriškio mėlynmarškiniai kolegos.
Puodelis po puodelio, pašnekesys užsitęsė porą valandų. Per visą laiką, neišsprūdo nė vienas angliškas žodis. Kita vertus, elektroninis lietuvių-turkų kalbų žodynas dirbo visu pajėgumu. Tiesa, bendrauti veržėsi tik turkai vyrai. Kvietė prisijungti dailiosios lyties koleges, tačiau šios atsisakė, tačiau stebėjo pažintį iš tolo.
Pažintis su vietos gyventojais
Svečiuose pas muzikos mokytoją
Sparčiu žingsniu žygiuodami pėsčiųjų perėja, tapome nekasdienio įvykio liudininkais. Automobilis dideliu greičiu rėžėsi į kitą, o tas, pariedėjęs į priekį, kliudė trečiąjį. Laiminga nelaimė, nes patys vairuotojai liko sveiki it ridikai, o ir pareigūnų atskirai kviesti neprireikė. Vienas ekipažas, lyg tyčia, tuo metu stovėjo šalia.
“O tu ožka pipirine!” – išsprūdo stebint tokį reginį. Pamenu, mokykloje mokytoja ragindavo neišvengiamu atveju keiktis lietuviškai.
Kalbant apie mokytojus, pas vieną tokį šįkart ir keliavome. Miestas didelis, o kelias tolimas, todėl įsispraudėme į sausakimšą maršrutinį autobusiuką. Vairuotojas keleivių paklausė, kas kalba angliškai. Norint sužinoti, kur mus išleisti, reikėjo vertėjo. Per didelius vargus pavykus susikalbėti, pavežė iki pat durų.
Šeimininkas pasitaikė įdomus veikėjas. Per 50 registracijos internetinėje "svetingumo platformoje" dienų, buvo priėmęs per 30 nakvotojų. Jei tik svečias turėjo noro bendrauti, kiekvienam skyrė laiko. Su kiekvienu kartu gamino valgyti, kiekvienam aprodė miestą, pasakojo apie turkų tradicijas ir gyvenimo būdą.
Tokia veikla vyras užsiimti nusprendė grįžęs iš kelionės, mat, labai norėjosi atsidėkoti jam pačiam ištiesusiems pagalbos ranką. To paties galbūt niekada nebesutiksi, tačiau padėsi tam, kuris vieną dieną padės pirmajam.
“Viskas glaudžiai susiję, nepriklausomai nuo to ar matome didįjį paveikslą ar tik mažytį fragmentą, kuris, žvelgiant iš arti, gali pasirodyti chaotiškas,” – mintis dėstė turkas.
Mažiau šnekų daugiau darbų
Pamatęs Trabzono komandos chalatą, turkas baltai pavydėjo. Būdamas dideliu šio klubo gerbėju, planavo įsigyti panašų. Teiravosi ar neketiname parduoti saviškio, nes svoris jo didelis, o ir vietos užėmė daug. Juokavo, kad jam pardavę dykai gautą daiktą būtume neblogai uždirbę.
Vėliau šeimininkas panoro nuo didelių šnekų eiti prie darbų. Įdomumo dėlei sutikau pasivaržyti kompiuteriniame žaidime. Viduramžių dvikovai tai gal ir neprilygo, bet net ir tokiu būdu pasigalinėti smagu.
Priešininkas pasirodė perdėtai ramus. Be vargo laimėdavo, kol pagavau sukčiaujantį. Po paskutinės kovos patys savęs neatpažinome: įsiaudrinę ir apsiputoję gniaužėme kumščius. O kiek dar aršių minčių išsprūdo nepastebėtos, net minėti nepadoru.
Ašaroms tekant upeliais
Akį varstė aštrus skausmas. Poliklinikos personalas skėsčiojo rankomis ir kalbėjo kažkokius burtažodžius. Galėjai spėti, kad teiraujasi, kokios problemos atvijo. Akylesniam ir taip būtų aišku, nes ryškiai raudona akis ašarojo upeliais. Nejau visoje poliklinikoje nei vieno kalbančio angliškai?
Prisistatė jauna mergina. Supratusi situaciją, panelė pasisiūlė pabūti vertėja. Reikalai palengva pajudėjo ir buvome pasiųsti į gydytojo kabinetą. Padėkojome ir leidomės į paieškas.
Gydytojo kabinete nebuvo. Griežta asistentė kažkuo priminė Cerberį, saugantį požemių karalystės vartus. Šaltu kaip šerkšnas balsu, rūsti moteris nurodė laukti koridoriuje. Galbūt priims, o gal ir ne: daug vilčių nesuteikė.
Po valandos, užsukau į kabinetą dar kartą. Apie gydytoją nebuvo jokių žinių, todėl teliko laukti. Į gretimą kabinetą įėjus porai medicinos darbuotojų, laukiamojo suolus nusėdo pacientai. Vidun ėjo po vieną, o išėję keliavo kas sau. Eilei einant į pabaigą, vienas iš darbuotojų pasikvietė ir mane. Tvirtino, kad pas juos neužėjęs, pas gydytoją nepateksiu.
Filbo Frensch - keliautojas iš Vokietijos, dviračiu apkeliavęs 5 žemynus. Skirtingu metu ir skirtingose vietose susitikome du kartus
Kai žmogus gyventi nori...
Patikra įprastą: užsidengi vieną akį ir pasakai, kokią raidę matai. Buvo padaryta išvada, kad akys geros, tik viena kažko silpnesnė. Ne nuostabu, kai akies obuolį raižė antikūnis, o pro ašaras nesimatė kelio. Deja, tai liko nenustatyta. Pasiėmiau turkiškai parašytą išvadą ir grįžau į laukiamąjį.
Pirmyn-atgal lingavome beveik dvi valandas. Nesusilaikęs, žengiau vidun trečiąjį kartą. Asistentė suskubo pastoti kelią, bet gretimoje patalpoje pasigirdo balsas. Iš pradžių pro duris pasimatė pilvas, o tada ir jo savininkas. Tai buvo gydytojas.
Nepaisydamas asistentės priekaištų, įsiveržiau į kabinetą. Ne veltui juokaujama, kad kai žmogus gyventi nori, net ir medicinos darbuotojai bejėgiai. Nustebęs gydytojas net nenutuokė, kad kažkam buvo reikalingas. Greičiausiai suvaidintai, asistentė už slapukavimą buvo išbarta.
Labiausiai gydytoją pralinksmino tai, kad gretimame kabinete pasitikrinau regėjimą. Ne paslaptis, kad tokio patikrinimo reikėjo mažiausiai. Iš juoko ašarodamas, gydytojas, čiupo sudulkėjusią popieriaus skiautę, perlenkė pusiau ir gautą kamputį panaudojo kažkokiam užsispyrusiam grūdeliui iš akies ištraukti.
Iš gelmių kylantis vyro juokas vis stiprėjo. Tokio žemo balso dar nebuvo tekę girdėti. Kaip sakoma, koks paukštis, tokia ir giesmė, nes balso savininkas pasitaikė milžinas iš stuomens ir iš liemens: mažų mažiausiai norėtum tokį priešą turėti.
“Sportuoji?” – rodė sunkų kumštį galiūnas. “O aš – boksininkas. Sėkmės tau bičiuli!”
Vienas iš Turkijos kelių