Lenkija
Lenkija – pirmoji šalis kelyje į Aziją. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir Lenkijos karalystė ilgą laiką sudarė taip vadinamą Abiejų Tautų respubliką. Tuometinis valdovas buvo vadinamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu.
Tos dienos seniai praėjo, tačiau ano meto paveldo išliko visoje buvusios ATR teritorijoje. Tai žinodami, žingeidūs lietuviai ir lenkai, su dideliu noru, važiuoja vieni pas kitus. Keliauja vieni ar su gidais, nuosavu transportu ar patogiais autobusais.
Šiaurinės Lenkijos kraštovaizdis panašus į mūsiškį. Važinėjantys į pasienio turgavietes tai patvirtins. Jei ne lietuvio ausiai neįprasta kalba ir priemiesčiuose kybančios kitoniškos iškabos – manytum, kad esi tėvynėje. Tačiau tolyn į pietus kraštovaizdis keičiasi.
Automobilių stabdymas – kantriųjų sportas. Lenkijoje ko gero pasiekėme rekordą: šešios valandos laukimo šalikelėje. Jį pagerinti truko kone metus. Nieko nuostabaus. Reikalingi tam tikri įgūdžiai ir patirtis.
Poilsis po žygio
"Žmonės bijo tavo šukuosenos!"
Prieš išvykstant, visa išmanantys bičiuliai negailėjo patarimų. Anot jų, pakaks grakščiai atkišti ranką su pakeltu nykščiu ir viskas išsispręs savaime. Kur kas lengviau pasakyti nei padaryti.
"Žmonės bijo tavo šukuosenos", – kartą tarė Kamilė be menkiausios abejonės balse. Buvau beveik plikai apsikirpęs, suprask, kaip iš kalėjimo išėjęs. Laimei gimė geniali idėja. Teliko su planu supažindinti kompanionę.
"Pasislėpsiu už to medžio ir vairuotojai manys, kad keliauji viena! Kai sustos, aš pribėgsiu. Vargšeliai nesupras kas nutiko!"
Šviesiaplaukė mėlynakė, su pliušiniu meškinu rankose, viena stovinti šalikelėje. Šalia – už ją pačią didesnė kuprinė. Nors technika pasirodė neveiksminga už vairo sėdint dailiosios lyties atstovėms, tačiau vyrukus pergudrauti kur kas paprasčiau. Tiesa, kai kurie pasipustydavo padus vos supratę, kad ši mergina ne viena...
Kamilė ir meškis Kevinas keliauja į Slovakiją
Krokuva: susidomėjęs pareigūnas
Antrosios dienos vakarą kelias atvedė į Krokuvą. Puiki proga surengti iškylą vienoje iš daugybės didmiesčio autobusų stotelių. Maža tebuvo likę mūsų atsargose lietuviškų gardėsių, bet kuo labiau stokoji, tuo labiau vertini.Lyg koks baravykas po lietaus išdygo įspūdingo stoto pareigūnas. Kraipė žmogus galvą ir šiaip ir taip, žvilgsniu tyrinėdamas didelius nešulius. Mintyse atlikęs skaičiavimus, galiausiai nusprendė, kad įtariamieji veikiau jau du keistuoliai nei nusikalstamo pasaulio atstovai. Linktelėjo ir nuėjo neprataręs nei žodžio.
Vidurvasaris, tai metas, kai dienos ilgos, o naktys trumpos. Iki saulėlydžio buvo likusios bent kelios valandos, bet susizgribome greičiau kulniuoti senamiesčio link. Kad ir nedideliame, tačiau puikios reputacijos viešbutėlyje laukė nakvynė. Naštą palikę kambaryje, po kelių minučių jau sukome ratus po pagrindinę miesto aikštę.
Krokuva: antras pagal dydį Lenkijos miestas
Krokuvos Turgaus aikštė – didžiausia dar nuo viduramžių laikų išlikusi tokio tipo aikštė visoje Europoje. Ką čia pridursi? 40 tūkstančių kvadratinių metrų yra daugiau nei pakankamai gausiam būriui gatvės artistų ir miniai miesto svečių užsiimti kiekvienam savo veikla.
Sparnuotomis žiurkėmis pravardžiuojami balandžiai irgi jaučiasi it rojaus kampelyje. "Ar kada sakiau, kad vaikystėje laikiau veislinius balandžius?" – prisipažinau kompanionei. "Yra manančių, kad balandžiai buvo pirmieji žmogaus prijaukinti paukščiai."
Krokuvos aikštės skrajūnai nepriminė nei veislinių, nei prijaukintų. Daugumos vietinių jie didžiai nekenčiami. Labiausiai dėl polinkio kurdintis balkonuose ir naudotis jais lyg lauko išvietėmis. Miesto valdžia gyventojus skatina nusidėjėlių nelesinti. Vienas kitas senolis vargstančių skraiduolių pagaili: dalinasi duonos trupiniais ar kitais skanėstais nuo savo stalo.
Prie Vyslos upės "įsitaisiusi" karališkoji Vavelio pilis
Kelionė į Zakopanę
Lenkijos-Slovakijos siena vinguriuoja tarp Tatrų kalnyno viršūnių. Tatrai – aukščiausia Centrinių Karpatų kalnų grandinės dalis. Vingiuoti žygių maršrutai į šį regioną kiekvienais metais pritraukia ištisas minias aktyvių poilsiautojų. Pietinėje Lenkijos dalyje įsikūręs mažytis Zakopanės miestelis.
Zakopanė turi vos 30 tūkstančių gyventojų. Palyginus su pusanto milijono kiekvienais metais atvykstančių keliautojų, atrodytų, vieni juokai. Kas juos čia traukia nesunku atspėti. Visoje Lenkijoje niekur kitur tokio kraštovaizdžio neišvysi.
"Prašau jūsų, apsvarstykite galimybę likti Europoje. Italija, Ispanija, Portugalija – reliatyviai saugios šalys, turinčios daug ką pasiūlyti", – susirūpinimo neslėpė ponas Vieslavas.
Pusamžis vadybininkas sutiko pavežėti gerą šimtą kilometrų, iki pat Zakopanės miestelio. Pakeliui išvardino žinomus Lietuvos miestus ir juose gyvenančius verslo partnerius, o atsisveikindamas pridūrė:
"Nepatyrusiems keliauninkams Azija gali būti kietas riešutėtis. Kaip bebūtų, esate jauni ir stiprūs. Tikiu, kad viskas bus gerai. Likite sveiki!"
Vieslavas pavežėjo šimtą kilometrų iki pat Zakopanės miestelio
Gėda pažiūrėti arkliui į akis
Neilgai trukus, tolstantis automobilis tapo vos regimu taškeliu. "Kalbant apie stiprybę", – nutraukiau užsitęsusią tylą. "Pilvas jau kuris laikas liečia stuburkaulį."
24 metus: tiek truko išsiugdyti įprotį valgyti tris kartus per dieną ir bemaž nuolatos užkandžiauti. Prie trijų valgymų per dieną pripratę organizmai reikalavo aukų.
Prieš vakarienę dar reikėjo kažkur įsikurti. Didžioji miestelio dalis įsikūrusi slėnyje. Mintis įsirengti stovyklavietę toli nuo gyvenamųjų rajonų netruko materializuotis. Kelios akimirkos ir žolės žalumo palapinė įgavo projektinę formą, o vakarienei – virtos pupelės, avižinė košė ir didelis kepalas šviežios lenkiškos duonos.
"Negaliu patikėti tuo ką matau", – stebėjosi Kamilė susiėmusi už galvos. "Suvalgei tiek avižų, kad tavo vietoje gėdyčiausi arkliui į akis pažiūrėti!"
Zakopanės apylinkės
Svetimi ūkininko žemėje
Vakarieniaujant nusileido saulė ir žemę užklojo tamsa. Tiek paukšteliai, tiek tolumoje įsitaisiusių sodybų gyventojai ruošėsi poilsiui. Ilgainiui stojo mirtina tyla. Įėjimą palikome atvirą, kad galėtume stebėti mėnulio šviesoje skendinčias viršukalnes. Tai buvo viena tų akimirkų, kai jautiesi turtingas, kad ir vėjams kišenėse švilpiant.
"Ššš… Ar girdi?" – Kamilė išgirdo šuns lojimą.
Garsas artėjo. Teko palikti jaukų guolį. Pasirodo, keli šimtai baltų avelių sparčiu žingsniu keliavo namo, o keturkojai aviganiai užtikrino tvarką. Mes pasimaišėme jų kelyje.
Staiga greta palapinės išdygo vyras. Balti marškiniai, sukišti į plačias rudas kelnes, rodos, švytėjo mėnesienoje. "Turbūt esame jo valdose."
Vyriškis žengė porą žingsnių į priekį ir išspjovęs dantyse laikytą smilgos kotelį, nusiėmė plačiabrylę skrybėlę. Draugišką pasisveikinimą sekė keli trumpi sakiniai mums nepažįstama kalba. Padrikais rankų mostais ir įvairiakalbiu žodžių deriniu paaiškinome, kas tokie esame ir kur keliaujame.
Argi galėtum kaltinti žmogų jei ir būtų liepęs drožti savais keliais. Jo namai - jo taisyklės. Mūsų nuostabai, nutiko priešingai. Vyriškis paaiškino, kad esame jo svečiai ir pakvietė į trumpą ekskursiją. Parodė, kur rasti geriamo vandens ir kitų patogumų, o nuprausti šaltu vandeniu, saulėje įdegę veidai, kaip mat atsigavo.
Susitikimas su ūkio gyventojais
Pusryčiai su vietiniais
Prie stalo sėdėjo lig tol nematytas vyriškis. Pasirodo, tai artimas ūkininko bičiulis. Jakobas buvo pakviestas pabūti šeimininko vertėju. Žmogus prasitarė, kad prieš keletą metų teko diebti Jungtinėje Karalystėje. Ši patirtis praturtino vyriškio užsienio kalbos žodyną.
Abu vyrai sėdėjo šypsojosi nuo ausies iki ausies. Pasirodo, pusryčiauti su pora užsieniečių jiems buvo didi pramoga. Netilo juokas.
Šeimininkas kartas nuo karto paragindavo prie vaišių stalo nesikuklinti. Net kelis sykius pasamprotavo, kad turbūt nežinia, kada sekantį kartą teksią pavalgyti. Didžiąją dalį vaišių sudarė pieno produktai: ožkos pieno sūris, šviežutėlės išrūgos, naminis sviestas. Netrūko ir duonos bei bandelių.
Tepdamas sviestą, mintimis nusikėliau į vaikystę, kai ištisus mėnesius praleisdavau pas močiutę kaime. Mušti sviestą būdavo įprastas darbas.
Nešdami vieną išrūgų ąsotį po kito, vyrai juokėsi. Tvirtino, kad šis taurus gėrimas – vyro jėgų šaltinis. Anot jų, išgėrus porą litrų išrūgų, ne tik bet koks ūkio darbas einasi lyg iš pypkės, bet ir šeimos guolyje negęsta aistros. Net prasčiausios nuotaikos sutuoktinei atsiranda ūpas, kai vyras kupinas jėgų, o akyse plieskia jaunatviška liepsna.
Šeimininkui ir svečiams gurkšnojant gardžias išrūgas, šunelis pučia į ūsą