Malaizija
Malaizija – kraštas, kurį graikų-romėnų geografas Ptolemėjus savo veikale “Geografia” pavadino Aukso miestu. Dabartinę Malaizijos teritoriją būtų galima suskirstyti į du pagrindinius regionus: Žemyninę Malaiziją, išsidėsčiusią Malakos pusiasalyje ir Rytinę, užimančią dalį Borneo salos.
Sakoma, kad taip vadinami malajai sudaro tik šiek tiek daugiau nei pusę Malaizijos gyventojų. 13-oje valstijų gyvena daugybė etninių grupių, skirtingų savo tradicijomis ir papročiais. Skirtingose valstijose registruoti automobiliai žymimi tai teritorijai būdingais numeriais. Keliaujant autostopu, tai labai pravartu.
Gera pradžia – pusė darbo, o pirmas žingsnis – pasirinkti kryptį. Gavome laišką iš lietuvaitės, su šeima gyvenančios Singapūre. Sulaukę kvietimo pasisvečiuoti, nutarėme žemynine Malaizijos dalimi keliauti į pietus. Atstumas nuo Tailando sienos iki Singapūro – tūkstantis kilometrų, o artimiausia ženkli stotelė – pusiaukelėje įsikūręs Kvala Lumpūras.
Juokaujama, kad Malaizijoje gyvena draugiškiausi žmonės pasaulyje. Taip yra todėl, kad vidutinis Malaizijos pilietis socialiniuose tinkluose turi daugiau “draugų” nei vidutinis bet kurios kitos valstybės pilietis. Pagal šį rodiklį, malajai pirmauja. Žinoma, apie tikrąjį draugiškumą tai vargu ar pasako, o įsitikinti galima tik praktikoje.
Pakeleivingais automobiliais į Singapūrą
Stabdyti automobilius sekėsi gerai. Labiausiai įsiminė pažintis su vadybininku, prekiavusiu žemės ūkio trašomis, herbicidais, pesticidais ir kitais "sveikatai naudingais" dalykais. Į atmintį įsirėžė todėl, kad buvo itin sunku įtikinti gerbiamąjį, kad per pastaruosius mėnesius šimtą kartų važiavę autostopu, neįsiveldami į bėdą, tai padarysime ir šimtą pirmąjį kartą.
Kalbėjo panašiai, kaip ir kitose šalyse: "Malaizijoje sunku", "neįmanoma", "gali būti pavojinga" ir panašiai. Prasitarė, kad pačiam būtų šiek tiek ramiau, jei atsisveikintume ne kur nors šalikelėje, o autobusų stotyje, kur galėtume sėsti į patogų autobusą.
Sutarėme pakalbėti apie tai vėliau. Skrandis giedojo graudžiausias giesmes. Kanistrais iš dalies užkrautu visureigiu važiavome į mėgstamiausią vairuotojo užkandinę. Lankydamiesi Malaizijoje pirmąjį kartą, paprašėme padavėjo atnešti ką nors tradicinio, būdingo tam kraštui.
Pradėjome nuo savotiško deserto, pavadinimu Ais Kacang, dar vadinamo tiesiog ABC. Kad ir kaip įdomiai tai skambėtų, ABC yra paprasčiausiu ledai su pupelėmis. Jei atmintis neapgauna, antrasis užsisakytas patiekalas kiek mažiau nustebino ingredientų deriniu. Gal būt todėl, pavadinimas lig šių dienų galvoje neišliko.
Ais Kacang (a.k.a. ABC)
Po pavakarių vyko trumpa kelionė, po kurios keliai išsiskyrė. Atsisveikinome netoli Sungai Patanio miesto centro, kur vyko šventė. Saulei leidžiantis, išmintingiausia atrodė ilgiau nelaukiant susirasti biudžetui draugišką vietą nakvynei. Lyg tyčia, ant vieno iš daugiabučius primenančių pastatų įsižiebė viešbučio iškaba, o prie įėjimo pypkę traukęs vyriškis pamojo užeiti vidun.
Istorija ta pati: palydėjęs pas viešbučio šeimininką, žmogelis uždirbo pinigėlį šeimai ir karmos taškų, savininkas džiaugėsi tuščiame kelių aukštų viešbutyje sulaukęs svečių, o mes, už prieinamą kainą gavome ne tik stogą virš galvos, bet ir galimybę pailsinti nešulių nuspaustus pečius.
Sekančios dienos kelionėje per žemyninę Malaizijos dalį ėjosi lyg per sviestą. Vieną rytą prabudau pirmas ir išėjau į džiungles. Pamačiau, kad take, kuriuo praėjusią naktį ėjau basas, gulėjo spygliuočio griaučiai. Negana to, po kelių mėnesių sužinojau, kad regione, kuriame statėmės palapinę, prieš kelis dešimtmečius buvo sugauta didžiausia pastarąjį šimtmetį užfiksuota karališkoji kobra, kurios ilgis siekė 5,54 m.
Kelionės metu pavojinga neatrodė. Ar buvo galima kai kur pasielgti geriau, išmintingiau? Greičiausiai taip, tačiau bet kokie nutikimai, tuo metu atrodę nemalonūs, rodos, turėjo galios tik tiek kiek jos turi lašas lietaus riebiai gulbės plunksnai. Kiekvienoje iš pirmo žvilgsnio keblioje situacijoje tarytum lydėjo nematomas sargas.
Vieną rytą prabudau pirmas ir išėjau į džiungles. Pamačiau, kad take, kuriuo praėjusią naktį ėjau basas, gulėjo spygliuočio griaučiai...
Kvala Lumpūras
Kvala Lumpūre gyvena apie 1,7 mln. žmonių, o gyventojų tankumas penkis kartus viršija gyventojų tankumą Vilniuje. Miesto statusą gavęs tik 1972 m., dabar, tai vienas greičiausiai augančių didmiesčių pasaulyje. Kvala Lumpūro simbolis – Petronas bokštai dvyniai, kaip teigiama, 1998-2004 m. buvę aukščiausiu statiniu pasaulyje.
Miesto centre kursuoja, kaip teigiama, nemokamas, viešasis transportas. Valdžios teigimu, juo norima skatinti sostinės turizmą. Stotelės įrengtos ties žinomiausiais objektais: parkais, muziejais, prekybos centrais, architektūros paminklais. Tiesa, senųjų paminklų nedaug. Dominuoja modernioji architektūra.
Apsistojome pas Beną – vyriškį iš Nigerijos, kadaise į Kvala Lumpūrą atvykusį ragauti studento duonos. Linksmi plaučiai, afrikietiškas akcentas ir polinkis į ritmingą muziką išduoda pietietišką Beno kilmę. Vakarienės metu pastebėjau, kad turime ne tik skirtumų, bet ir panašumų. Abu mėgstamuose restoranuose sėdamės į tą pačią vietą, abu kas kart užsisakome tą patį patiekalą.
Petronas bokštai dvyniai: 452 m aukščio konstrukcija, 1998-2004 m. buvusi aukščiausiu statiniu pasaulyje
Port Diksonas
Kitą dieną Benas pavežė į Port Diksoną. Prieš du šimtus metų įkurtas miestelis tarnauja, kaip populiari aplinkinių rajonų gyventojų atostogų vieta. Maudytis galima, bet dėl aukštos temperatūros vanduo negaivina. Malaizija – musulmoniška šalis, todėl čia galioja tam tikros specifinės tradicijos ir taisyklės. Kaip ir vietinės moterys, Kamilė maudėsi su rūbais.
Lyg iš niekur, išdygo du šviesaus gymio vyrai, prisistatę turistais iš Uzbekistano. Sužinoję apie mūsų kilmę, pakvietė pietų. Jų ginklanešys paplūdimyje kepė šašlykus. Ginklanešiu vadino pirmųjų kursų savo kraštietį studentą, kelioms dienoms pasamdytą būti jų asmeniniu vairuotoju ir gidu. Pietų metu, sunkiai sekėsi įtikinti, kad tiek šašlykų, tiek uzbekų nacionalinio plovo, įmanoma rasti ir paragauti ir Lietuvoje.
Vakarop vyrai nusprendė, kad būtų gerai paplaukioti vandens motociklu, bet vėliau apsigalvojo ir nutarė, kad užteks ir fotografijos apžergus plieninį žirgą. Motociklo savininkas akivaizdžiai pabijojo už tokią pramogą reikalauti užmokesčio. Paklausti kuo verčiasi, plačiapečiai uzbekai tarpusavyje susižvalgė ir trumpai žemu balsu atsakė:
“Mes verslininkai…”
Benas Port Diksono paplūdimyje
Mūsų nauji draugai iš Uzbekistano
Melaka
Vidurnaktį pažadino keista nuojauta. Pramerkiau vieną akį. Kurį laiką maniau, prisisapnavo, tačiau palaipsniui garsas keliavo arčiau ir arčiau. Galiausiai ėmė rodytis, kad drėksta palapinė, o sūrus vandens kvapas jau visai čia pat. Žvilgtelėjus laukan nuojauta pasitvirtino.
“Potvynis,” – pažadinau giliai įmigusią Kamilę.
Leidžiantis saulei, įsikūrėme paplūdimio pakraštyje. Per kelias valandas vandens lygis pakilo tiek, kad pasiekė palapinę. Susirinkome inventorių ir leidomės ieškoti nepasiekiamos potvyniui vietos. Tiesa, šitaip išsibudinus, miegas nebeėmė, todėl likusias nakties valandas klausėmės bangų ošimo.
Pasirodo, Melakos sąsiaurio vanduo, kaip greitai pakyla, taip pat greitai ir atslūgsta, po savęs palikdamas tik kietai suplūktą smėlį ir vieną kitą vėžiagyvių išraustą urvą. Nakties potvynis tarytum nuplovė dalį kaitros, nes ryte buvo gaiviau nei praėjusį vakarą.
Naktį užklupus potvyniui, teko ieškoti vietos aukščiau
Vos grįžus į kelią, sustojo maloni moteris. Sunkiai sekėsi paaiškinti, kad taip keliaujame ne prispausti būtinybės, o savo noru. Sakė, jei ne ji, tai gal ir visai nebūtų pavykę sulaukti pagalbos. Suprask – kelias mažai žinomas, o vietiniai, pasak jos, šiek tiek uždari. O jei tik kas nors duotų po centą, kas kartą išgirdus tokią istoriją.
Du vairuotojai buvo indai, kiti du – iš Kinijos. Daugybės kultūrų atstovai gyvena Malaizijoje ir vienas kito kaimynystėje turi kažkaip sugyventi. Transportas taip pat pats įvairiausias. Kartą dviem asmenims skirtoje sunkvežimio kabinoje važiavome keturiese. Vairuotojui prireikus keisti pavarą, tekdavo visiems susispausti - taip labai stigo vietos.
Vienoje internetinėje svetainėje paskelbėme, kad keliausime per Melaką. Kažkoks vaikinas pasiūlė nakvynę, mainais į pagalbą atliekant remontą. Kitas – teigė laukiantis mūsų, jei tik tenkins čiužinys ant grindų. Pasitaikė ir siūlančių gido ir vairuotojo paslaugas. Sakė, Melaka – miestas didelis ir be palydos svečiui apsieiti sunku.
Galų gale, atsidūrėme pas bendraamžį, naktimis dirbantį skerdykloje, o dieną miegantį. Su apylinkėmis susipažinti teko patiems. Įdomu tai, kad ištisus šimtmečius Melaka buvo svarbus uostamiestis. Tik pastaraisiais dešimtmečiais miestą nukonkuravo lyg ant mielių išaugęs Singapūras.
© Aleksandra Khoroshykh, Unsplash.com - Melaka
Batu Pahat
“Ar galime pasidaryti asmenukę?” – pasiteiravo Sajedo pati.
Po veidą dengiančia burka, švietė vien moters akys. Juokais pasvarstėme, kad turbūt po tokiais apdarais, nei nuosavas vyras, minioje nepažįsta. Praktiškai, gali parodyti fotografiją draugei ir ši nebūtinai patikės, kad būtent tu įsiamžinai apsupta užsieniečių.
Tada dar nežinojau, kad per kelias dienas nuotrauka išplis interneto platybėse. Kažkoks šmaikštus mūsų tautietis konvertavo ją į komiksą, kuriame buvo atvaizduotas išgalvotas dialogas. Komikse Kamilė džiūgavo, kad gerieji žmonės sutiko pavežti, o aš, tuo metu, jai kuždėjau, kad mano nuomone patekome į bėdą.
Po teisybei, Sajedas su žmona maloniai nustebino. Žadėję palydėti iki pagrindinio kelio, pavežė iki miesto, buvusio už kelių dešimčių kilometrų. Tokiam išklydimui iš maršruto paaukojo valandą laiko, mat jų pačių namai buvo priešingoje pusėje. Pasak Sajedo, kai jis buvo mūsų metų, autostopu keliauti buvo įprasta. Šiais laikais, jaunimas mano, kad tai nesaugu.
Kelionė į Batu Pahat. Įsiamžinti pasiūlė Sajedo žmona
Batu Pahat – pagal gyventojų skaičių yra šešioliktas miestas Malaizijoje. Mums atvykus, sutartoje vietoje laukė Amiras - jaunas teisininkas, su šeima gyvenantis priemiestyje. Kaip paskui paaiškėjo, kas antras kaimynas – Amiro dėdė arba pusbrolis. Tai vis dėl tradicijos kurti daugiavaikes šeimas.
Mes – ne vieninteliai Amiro svečiai. Jau kelias dienas jo tėvų namuose viešėjo Darija ir Oleksis – du ukrainiečiai keliautojai, gimtinę palikę prieš aštuonetą mėnesių. Pasak jų, kad ir kiek šalių jie aplankė, kad ir kiek žmonių sutiko, Amiro mama Jurija pirmoji priėmė šiltai lyg savo vaikus.
Pagal vietos tradicijas, pažintis įprastai vyksta prie stalo. Šis kartas – ne išimtis. Pirmasis į akis krito raštuotas arbatinukas ir tam tikras dubuo, kiauru it rėtis vidun gaubtu dangčiu. Darija pademonstravo kam jis skirtas. Pasirodo, prieš imant valgį įprasta tokiame inde nusiplauti rankas.
Vietiniai stalo įrankius naudoja, tačiau jei taip patogiau, mielai maistą ima pirštais. Keliaujant po pasaulį, nekartą teko girdėti žmones kalbant, kad imant maistą šakute, jis tampa nebe toks skanus, perima metalo prieskonį. Švaria ranka burnon įdėtas maistas visada gardesnis.
Viešėjome pas Amirą ir jo šeimyną
Akimirka iš tradicinių malajų vestuvių
Amiro mama Juriah (labai maloni moteris!)
Sekančią dieną šeimininkai surengė įspūdingą ekskursiją. Supažindino su vietos verslais, papasakojo apie tradicijas. Pasirodo, Amiro šeima verčiasi vestuvių planavimu. Tradicinės malajų tuoktuvės – prabangios ir didelės, o jie – šios srities profesionalai, todėl toks verslas sekasi puikiai.
Paprastai į sutuoktuves kviečiami visi, nuo artimiausių giminaičių, iki tolimiausių kaimynų. Pasitaiko atvejų, kai svečių skaičius viršija du tūkstančius. Sakoma, kad kuo daugiau liudininkų, tuo labiau jie sutvirtina įžadus, suteikia jaunai šeimai jėgos. Vestuvės, kuriose svečių vos keli šimtai, laikomos kukliomis.
Tuokiantis, svarbus tėvų pritarimas. Gyvenimiškos patirties sukaupę senoliai, neleidžia priimti skubotus sprendimus kurti sąjungas, kurių pagrindas – vien aistra. Anot vyresniųjų, nėra silpnesnės kėdės už tą, kuri teturi vieną koją, o ir ta – ne centre. Jaunieji, nors ir ne viską suprasdami iš karto, tėvų patarimus gerbia.
Šventės organizavime dalyvauja visa šeima. Pagalbos atsisakymas laikomas ne stiprybės, o silpnumo ženklu, natūralaus gyvenimo ciklo sutrikdymu. Suprask – visi esame aktoriai, spektaklyje, kurį vadiname gyvenimu. Neleisdamas tėvui būti tėvu, o motinai motina, sutraukai tam tikrus ryšius, sutrukdai jų žemiškosioms išraiškoms atlikti savo vaidmenis.