Nepalas
Nepalas – nedidelė Pietų Azijos valstybė, garsėjanti aštuoniomis iš dešimties aukščiausių pasaulio viršukalnių, legendomis apie mitinius sniego žmones ječius ir istorijomis apie bebaimius karius gurkus. Kiekvienais metais beveik milijonas keliautojų, iš tolimiausių pasaulio kampelių, atvyksta į šią egzotišką šalį, vedini pačių įvairiausių ketinimų.
Vieni jų leidžiasi į kelių savaičių trukmės žygius vaizdingais Himalajų maršrutais, kiti – siekia svajonės įkopti į visų kalnų viešpačiu tituluojamo Everesto viršūnę. Taip pat, didelę dalį lankytojų privilioja smalsumas ir noras nors akies krašteliu žvilgtelėti į nepaliečių gyvenimą iš arčiau. Puikus būdas tai padaryti – savanorystė įvairiose organizacijose.
Pasivaikščiojimas Pokaros gatvėmis
Savanorystė atokiame Nepalo kaime
Idėja vykti į šią šalį kilo dar Rumunijoje. Būtent ten atsitiktinai susipažinome su Andrei Andritcu – profesionaliu fotografu iš Moldovos. Visame pasaulyje fototurus rengiantis vyriškis su užsidegimu pasakojo apie paskutinę kelionę į Nepalą ir įsimintiniausias aplankytas vietas. Pavojingiausiu oro uostu Žemės planetoje laikomas Luklos oro uostas ir gražiausiu Nepalo miestu pravardžiuojama Pokara – tik vienos iš jų.
„Kaip bebūtų, didžiausią įspūdį paliko ne aplankytinos vietos, o sutikti žmonės. Nepaliečiai tokie geri, kad gali paliesti tavo sielą“, – užbaigė pasakojimą jis ir padėjo mums galutinai apsispręsti.
Pevos ežeras (angl. Fewa lake)
Nuo tos dienos prabėgus trims mėnesiams, atvykome į Pokarą – Himalajų papėdėje įsikūrusį miestą, knibždantį nuotykių ieškotojais. Savanorystės vietų paieška įvyko spontaniškai, lankantis vienoje iš Pevos ežero pakrantės kavinukių. 21 amžius šaunus tuo, kad turėdamas išmanųjį įrenginį ir galimybę pasinaudoti internetu, gali rasti kalnus informacijos bet kokiu klausimu.
Praėjus keletui valandų jau žinojome – keliausime į mažytį Šukranagaro kaimelį, įsikūrusį šalies pietuose, prie pat pasienio su Indija.
Kaip gimė mintis savanoriauti – atsakyti sunku. Proga trumpam atitolti nuo miestų šurmulio ir pagyventi nedidelio kaimelio bendruomenėje atrodė labai patraukli. Koks kitas būdas suteiktų galimybę susipažinti su nepaliečių gyvenimu iš arti.
Vyrai ilsisi po dienos darbų
Nepalo kraštovaizdis
Pasivažinėjimas nuomotais dviračiais
Kelionės autobusu Nepale: kitokios nei buvome pratę
Kelionės autobusu Nepale yra kiek kitokios nei tos, prie kurių buvome pratę. Atstumus patogiau skaičiuoti ne kilometrais, o valandomis. 100 km atstumui įveikti gali prireikti kelių valandų. Sudėtingas reljefas ir duobėti keliukai vairuotojams kelia problemų. Norėdami visur spėti laiku, lenkimo manevrus vairuotojai atlieka itin ekstremaliai.
Kol atvykome į galutinę stotelę, mūsų transporto priemonė neteko dviejų veidrodėlių. Kaskart nutikus incidentui vairuotojas tik modavo ranka ir tęsdavo kelionę. Suprask – sužeistų nėra, tai kam gaišti laiką aiškinantis, kas dėl to kaltas.
20 vietų autobusas nesunkiai sutalpino du kartus daugiau keleivių. Puikiai pasitarnavo per vidurį tarp sėdynių eilių specialiai tuo tikslu įrengti mediniai suolai. Patirčiai žavesio suteikė išskirtinio skambesio nepalietiška muzika ir narveliai su naminiais paukščiais. Antys ir vištos neretai keliauja kartu su savo šeimininkais. Rimtesni gyvuliai, tokie kaip ožiai ar ožkos, reikalui esant įkurdinami tarp lagaminų ant transporto priemonės stogo.
Mokytojo Taros žmona Anjana (dešinėje) ir jos kaimynės
Pusiaukelėje tarp sostinės Katmandu ir Pokaros
Kelios valandos įvairiaspalviais raštais išmargintame autobuse praskriejo akimirksniu. Linksmi ir geraširdžiai bendrakeleiviai puikiai kalbėjo angliškai. Tokia kelionė – puiki proga ne tik pabendrauti, bet ir stebėti aplinką bei fiksuoti mažyčius Nepalo ir kitų aplankytų kraštų skirtumus.
Trumpam sustojus transporto kamščiuose, beregint pasireikšdavo išskirtinis vietos prekybininkų verslumas. Prekės – pačios įvairiausios: nuo į laikraščius suvyniotų spragintų kukurūzų iki įtartino skonio vietinio pilstymo kolos.
Į akis krito keleivių įpročiai šiukšles mesti tiesiai pro langą ir padėti vaikams nusišlapinti neįprastu būdu – iškišus juos pro atidarytas riedančio autobuso duris. Kas galėtų paneigti, kad nepaliečiai geba operatyviai atsikratyti bet kokio pavidalo našta.
Katmandu, Nepalas
Viešnagė Šukranagaro kaime
„Namaste“, – pasisveikino ištaigingu kostiumu pasidabinęs vyriškis. Vyro vardas – Tara Adhikari. Su Tara susipažinome užsiregistravę savanorystės organiniuose ūkiuose programoje. Šios programos tikslas – skatinti kultūrinius ir edukacinius mainus visame pasaulyje.
Pagal mūsų susitarimą, mainais už nakvynę, maitinimą ir galimybę išmokti nepalietiško ūkininkavimo paslapčių, įsipareigojome Tarai padėti po kelias valandas per dieną. Kaip paskui paaiškėjo, ši pagalba nesibaigė vien darbais ūkyje. Buvome įtraukti į vietos mokyklos gyvenimą, darbavomės Taros žmonos parduotuvėje, dalyvavome organizuojant miestelio šventes ir atlikome kitas užduotis.
Dviejų aukštų name gyveno pats Tara, jo žmona Anjana, sūnus Ananta ir dukra Akriti. Įsikūrėme nedideliame kambarėlyje antrame aukšte. „Turbūt reiks laiko priprasti“, – mąstėme pirmąją dieną. Ant sienos, prie ventiliacijos angos, ropinėjo du žali driežai. „Įjunkime šviesą. Tada priskris musyčių ir jie turės ką valgyti“, – šaltakraujų bičiulių sotumu susirūpino Kamilė.
Kažkur netoli Šukranagaro kaimo
Ožkytė susilaukė palikuonių
Pavadinome Demjenu, Davidu ir Darijumi
Elektros lemputes ir kitus prietaisus tądien maitino ant stogo sumontuoti saulės kolektoriai. Toks įrenginys praverčia, nutrūkus miestelio elektros tiekimui. Tai dažnas reiškinys visuose Nepalo regionuose, nes gamyba nespėja patenkinti didėjančio poreikio.
Vakarienės metu susipažinome su Honza – savanoriu iš Čekijos. Tėvynėje bibliotekininku dirbęs vaikinas į Indiją, o kiek vėliau ir į Nepalą, atvyko religiniais tikslais. Po trumpos pažinties it pavasario gėlė atsiskleidė Taros humoro jausmas. Tai nutiko paaiškėjus, kad savanoris Honza neturėjo merginos.
„Rytoj supiršiu tave su viena mūsų miestelio gražuole. Kitą savaitę iškelsime vestuves“, – pajuokavo Tara. Kuklusis Honza nesupratęs humoro beregint išraudo ir ėmė tvirtinti nežinantis ką pažinties akimirką turįs sakyti. „Ne bėda! Sakyk – aš galiu gyventi be vandens, bet be tavęs – gyventi negaliu!“ – romantiško patarimo nepagailėjo namų šeimininkas.
Šukranagaro kaimo mokyklos organizuotas koncertas, lėšoms bibliotekos statybai rinkti
Ant motociklo sėdi namų kuriuose viešėjome šeimininkas Tara
Čitvano nacionalinis parkas
Ekskursija į Čitvano nacionalinį parką
Dienos Šukranagaro kaime skriejo pašėlusiu greičiu. Pirmosios užduotys buvo pačios įvairiausios: nuo daržovių sodinimo iki bambukinės tvoros montavimo. Pastaroji, anot Taros, buvo reikalinga apsisaugoti ne nuo laisvai besiganančių ožkų, kaip galvojome mes, o nuo šėlstančių kaimynų vaikų. Jau pirmosiomis dienomis pastebėjome, kad mažasis Ananta – savotiškas apylinkės mažylių lyderis, pasižymintis ne tik gera širdimi, bet ir polinkiu į atsitiktinius destruktyvius poelgius.
Išmintingasis Tara buvo gerbiamas, ne tik bendruomenės vyresniųjų, bet ir jaunosios kartos. Vyriškis galėjo pasigirti įvairiais gabumais ne vien ūkio darbuose, bet ir mokslo srityje. Kaip paskui paaiškėjo, jis – vietos mokyklos matematikos mokytojas. Pirmasis tą sužinojo čekas Honza, kai gavo užduotį ištaisyti vaikų kontrolinius darbus.
Kitą dieną turėjome garbės susipažinti su mokyklos gyvenimu iš arčiau. Buvome pakviesti į ekskursiją. Drauge su mokyklos mokiniais keliavome į Čitvano nacionalinį parką. Žodis „Chitwan“ reiškia „džiunglių širdis“. Iš 543 paukščių rūšių, randamų Čitvano nacionaliniame parke – dviem trečdaliams gresia išnykimas.
Tiesa, ne vien laukinių paukščių gausa šis parkas turtingas. Įspūdingiausi parko gyventojai – nekuklaus dydžio vienaragiai raganosiai, galintys pasiekti net 2.5 t svorį. Mokykliniu autobusu siaurais keliukais bildėję gerą valandą, atvykome į poilsiavietę prie Narayani upės.
Mokytojas Tara Adhikari su sūnumi Ananta
Mini zoologijos sodo gyventojas
Ekskursija į Čitvano nacionalinį parką
Vietos vaikų gebėjimas regzti angliškus sakinius – vertas pagarbos. Didelę dalį pajamų šaliai atneša turizmo sektorius. Tai suprasdami tėveliai skatina atžalas stropiai mokytis užsienio kalbų. Viena iš priežasčių, kodėl Tara priima tiek daug savanorių – puiki galimybė mažiesiems praktikuoti anglų kalbą.
Įdomu tai, kad visame Nepale draugiškai sugyvena net 80 etninių grupių, kurios kalba 123 skirtingomis kalbomis. Nepaisant kai kurių skirtumų, visi save vadina nepaliečiais. Oficialia nepali kalba šneka maždaug 45 proc. šalies gyventojų.
Religiniai konfliktai ir nesutarimai dėl etninių skirtumų šioje šalyje labai reti. Tarpusavio tolerancijos ir pagarbos jausmo spinduliavimą pastebėjome ne vien leisdami laiką su mokytojais, bet ir su mokiniais. Nors Nepale vis dar egzistuoja kastų sistema, tačiau Šukranagaro mokyklos bendruomenėje jos apraiškų pastebėti neteko. Vyresni vaikai elgėsi su mažaisiais it lygūs su lygiais. Berniukai puikiai sutarė su mergaitėmis. Gal tik apdarai kažkiek atspindėjo tėvų finansinę padėtį, bet vaikams tokie skirtumai buvo nė motais.
Pagrindinis ekskursijos tikslas – pažintis su gamta. Aplankėme netoliese įsikūrusį miniatiūrinį zoologijos sodą. Vos pora dešimčių nedidelių narvelių ir aptvarų galintis pasigirti sodas labiausiai žavėjo savo paprastumu. Tara sunkiai galėjo patikėti, kad ir Lietuvoje yra zoologijos sodas, su tomis pačiomis gyvūnų rūšimis. „Kaip jie išgyvena žiemą, jei sakai, kad pas jus būna sniego?“ – teiravosi Tara, žiūrėdamas smalsumu persmelktomis akimis.
Nepalietiškos virtuvės ypatumai
Pietų metas – mūsų mėgstamiausia dienos dalis. Kol bendravome su vaikais ir mokėme fotografuoti veidrodiniu fotoaparatu, mokytojai gamino maistą. Pagrindinis patiekalas – Pulao – troškintos daržovės su ryžiais. Kaip ir kaimyninėse šalyse, Nepale ryžiai yra neatsiejama kasdienio raciono dalis.
Ko gero populiariausias patiekalas visoje šalyje – Dal Bhat, kur „Dal“ reiškia raudonuosius lešius, o „Bhat“ – ryžius. Mums lietuviams artimiausi ir skonio receptoriams patraukliausi – koldūnai Momo, gaminami su įvairiais įdarais, įskaitant daržoves ir buivolo mėsą.
Nepalietiškos valgymo taisyklės kiek kitokios nei tos, kurių laikėmės anksčiau lankytose šalyse. Jei Irane kairėje rankoje laikėme šakutę, o dešinėje – šaukštą, tai Nepale teko pratintis valgyti pirštais. Stalo įrankiai šioje šalyje naudojami tik maisto gaminimui.
„Kai valgau su šaukštu, maistas tampa neskanus“, – paaiškino mokytojas Tara ir vikriais pirštų judesiais sumaišė lėkštės turinį į vientisą masę. Greitai prie bet kokių sąlygų prisitaikanti Kamilė tokią valgymo techniką įvaldė akimirksniu. Tuo metu aš, būdamas kiek nerangesnis, pasidaviau ir lioviausi stengęsis jau po poros dienų.
Nepalietiški valgiai pasižymi prieskonių gausa. Nieko nenustebinsi desertui surupšnojęs porą čili pipirų. Pastaruosius Tara valgo it bulvių traškučius. Arbata geriama itin saldi. Čeko Honzos mandagus prašymas į arbatą nedėti cukraus susilaukė aplinkinių nuostabos. Taip pat, verta įsidėmėti, kad du žmonės iš tos pačios lėkštės maisto niekada neragauja. Pavalgius, kiekvienas savo indus išsiplauna pats.
Iš Taros ir Anjanos namų parsivežėme pačius šilčiausius prisiminimus
Nepalas – kultūriniu paveldu turtinga šalis
Kiekvienas rytas ūkyje prasidėdavo taip pat: lengva užduotimi ir arbatos gėrimo pertrauka po jos. Kasdienė patirtis parodė, kad rytmečio arbatėlė – puikiausias metas pokalbiams. Vieną tokį rytą čekas Honza papasakojo savo istoriją.
Pagal religiją vaikinas buvo budistas. Aplankyti Indiją ir Nepalą pastūmėjo noras pamatyti kelias budizmo istorijai svarbias vietas, dar vadinamas budizmo piligrimystės centrais. Viena iš tokių vietų buvo Lumbinis – budizmo pradininko Sidhartos Gautamos gimtinė, esanti Nepalo pietuose, vos už kelių valandų kelio nuo Šukranagaro. Pasirodo Nepalas – ne tik gamtos stebuklais, bet ir kultūriniu paveldu turtinga šalis.
Nepalas ir Indija – dvi labai panašios ir tuo pačiu skirtingos valstybės. Pasak čeko, vienas iš skirtumų – geležinkeliai. Nepalas turi vos 59 km traukinio bėgių. Tuo metu kaimyninė Indija gali pasigirti net 150,000 km ilgio geležinkelių tinklu, apraizgiusiu visą subkontinentą.
„Yra ir panašumų. Kalbu apie kastų sistemą ir kai kuriuos vedybų papročius“, – įsiterpė Tara. Šiuo klausimu mokytojas turėjo ką papasakoti. „Nepale pusė porų tuokiasi iš meilės, o kita pusė – pagal susitarimą. Antruoju variantu meilė ateina kiek vėliau. Taip buvo ir mums su Anjana. Potencialūs jaunavedžiai susitinka ir kalbasi apie dvi valandas. Kiekvienas išsako savo nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais: kuo turėtų verstis šeima, kaip būtų auklėjami vaikai ir taip toliau. Jei abu mąsto panašiai – planuojama vestuvių data.“
Divali festivalio papuošimai
Čekas Janas (taip žinomas kaip Honza) mėgaujasi ramiu vakaru
Tebūnie šviesa
Pareigos ūkyje
Praėjus savaitei nuo mūsų atvykimo, į ūkį atvažiavo dar du savanoriai – Džiuljeta ir Aleksas iš Prancūzijos. Pačiu laiku, nes prasidėjo pats darbymetis. Lenktu pjautuvu nušienavome ryžių derlių, išdžiūvusius pėdus nešėme į krūvas. Pėdams išdžiūvus – kūlėme, naudodami tam tikrą nedidelį traktoriaus tempiamą kūlimo agregatą, kuriuo naudojosi visas kaimas.
Ten kur anksčiau augo ryžiai, dumble likusiuose šaknų kauburėliuose, pasodinome tūkstančius česnakų. Kamilė padėjo namų šeimininkei darbuotis parduotuvėje, gaminti valgį, rūpintis vaikais. Atlikome remonto darbus, šėrėme gyvulius, o vakarais eidavome žvejoti į Tarai priklausiusį tvenkinį.
Smagiausia – rūpintis keturkojais. Ūkiui pasipildžius trimis ožiukais iškilmingai pavadinome juos Davidu, Demjenu ir Darijumi. Gyvūnų mylėtojai Kamilei, maitinti mažuosius iš buteliuko – vienas džiaugsmas.
Gyvenimas Šukranagaro kaime
Ryžių derliaus nuėmimas
Dar viena saulėta diena
Lėšų rinkimo akcija ir nepalietiški šokiai
Viešnagės metu turėjome ir kitokių patirčių. Dalyvavome įvairiose šventėse, festivaliuose, padėjome tokioms progoms dekoruoti namus. Savanorystės laikotarpiui einant į pabaigą, buvome pakviesti į ypatingą renginį. Šukranagaro kaimo mokykla surengė koncertą, skirtą aukoms bibliotekos statybai rinkti.
Pasirodymą suorganizavo mokyklos mokytojai ir mokiniai. Buvo visko: tiek tradicinių nepalietiškų, tiek itin modernių šokių. Koncerto metu, kaimo gyventojai nešė iš šiaudų pintus padėklus su aukomis: duona, ryžiais, smilkalais ir Nepalo rupijų banknotais. Greitai tokių padėklų prisikaupė kelios dešimtys.
Netikėtai, su pagalbos prašymu, į Kamilę kreipėsi keli mokytojai. Pasirodo turtingiausias kaimo verslininkas pažadėjo paaukoti solidžią pinigų sumą jei Kamilė pašoks nepalietišku stiliumi. Pasirodymo metu prie Kamilės prisijungė elegantiškų manierų džentelmenas iš žiūrovų gretų. Stambių kaulų vyriškis, stebėtinai meistriškai įvaldęs kūną, visus stebino lankstumu ir jaunatvišku užsidegimu.
Po šokio verslininkas savo pažadą ištesėjo ir bibliotekos statybų fondas pasipildė 40 dolerių. Koncertui pasibaigus pasirodymas buvo pakartotas dar keliose kaimelio vietose. Dienai baigiantis koncerto dalyviai ir žiūrovai vaišinosi užkandžiais ir linksmai šnekučiavosi, o aš, gavęs progą pasivažinėti skolintu motociklu – vos nenulėkiau nuo kelio su visais trimis keleiviais, bet tai jau kita istorija.
Žmonių dovanos vietos mokyklai: ryžiai, tam tikra vietinė duona, pinigai ir smilkalai
Mokytojo Taros ir jo žmonos Anjanos dukra Akriti
Tradiciniai nepalietiški šokiai
Metas ištarti „Iki pasimatymo!”
Prieš atsisveikindami, paskutinį kartą susėdome prie bendro stalo. Apie keptus karvelius iki tol buvome girdėję tik iš vaikystėje skaitytų pasakų. Vidinio balso įkalbėti, šio ypatingo patiekalo atsisakėme. Džiuljeta ir Aleksas, kitaip nei mes, vis trynė rankomis ir džiaugėsi. Prancūzijoje tai itin vertinamas delikatesas.
Pasisėdėjimo metu prieš akis praskriejo praėjusių savaičių patirtys ir vaizdiniai. Padarėme tam tikras išvadas. Susimąstėme, jog nepaliečiai daugumą darbų geba atlikti šimtą kartų geriau ir sparčiau nei iš tolimų kraštų atvykę užsieniečiai. Galbūt tai yra priežastis dėl kurios, kai kurie savanoriai yra pasmerkti patirti kartų nusivylimą.
Būna, kad vakariečiai į Nepalą atvyksta šventai įsitikinę, jog vos jiems pasirodžius, garbingiems Nepalo žmonėms išauš šviesesnis rytojus ir kad vien savo būtimi akimirksniu atneš kraštui gerovę. Norint iš tiesų padėti kažką pakeisti į gerąją pusę – teks nemažai pasukti galvą ir paplušėti.
Jei nėra galimybės šiai veiklai skirti visų savo jėgų ir laiko – geriau į savanorystę žiūrėti, kaip į galimybę apsikeisti žiniomis ir progą iš arti susipažinti su to krašto buitimi. Neužmirštamos patirtys garantuotos. Nepalas – retsykiais šokiruojanti, bet visada nepaprastai žavinga šalis!
