Prancūzija
Buvome paskviesti į svečius. Tėčio pusseserė Diana prašė pranešti prieš kertant Olandijos sieną. Būdami Bordo mieste (Prancūzijoje), pranešėme, kad dvi dienas viešėsime Paryžiuje, o tada - tiesiai į Deventerį, kur teta gyveno su šeima.
Paryžius tapo viena iš stotelių ne šiaip sau. Ten gyveno Sajedas - iranietis statybinės mechanikos profesorius, dirbantis viename Paryžiaus universitetų. Tas pats Sajedas, pas kurį viešėjome Kome - viename konservatyviausių Irano miestų. Tas pats Sajedas, kurio broliui vienoje Komo turgaviečių pirkome antį.
Ilgai planuoto susitikimo planus sujaukė nemalonus įvykis. Vienoje Paryžiaus gatvelių, esančių toliau nuo sostinės centro, sėdėjome ant suoliuko ir, kaip įprasta, romantiškai valgėme pupeles iš stiklainiuko, užkąsdami kvapnia prancūziška duona.
Visus pastaruosius metus, atsistoję eiti, visada elgdavomės taip pat. Pirmiausia, Kamilei padėdavau užsidėti jos didžiąją kuprinę, tada - užsidėdavau savąją. Galiausiai, paimdavau abi mažasias kuprines, kurias dėdavomės iš priekio, taip šiek tiek išlygindami svorio centrą.
Šį kartą užsisvajojau. Ėjome apžiūrėti netoliese įsikūrusio įdomaus statinio, kai supratau, kad kažkas buvo ne taip, kažko trūko. Trūko mažosios mano kuprinės. Mintis smogė stipriau nei žaibas. Mečiau didžiąją kuprinę, sušukau Kamilei, kad tuojau grįšiu ir leidausi bėgti. Bėgau kiek nešė kojos, tačiau bergždžiai. Ant suoliuko mano mažosios kuprinėlės jau nebebuvo.
Dingo nešiojamasis kompiuteris, kietasis diskas su nuotraukomis, o svarbiausia - monetų kolekcija, kurią rinkau visus pastaruosius metus. Toje vietoje, lyg kokie spinduliai, gatvė šakojosi į visas puses. Išsirinkau vieną kryptį ir ieškojau toliau. Maniau pamatysiantis kokį benamį, savo vežimėlyje kraustantį svetimą turtą. Deja, likau nieko nepešęs.
Sėdėti ir kūkčioti nebuvo prasmės: mudviejų dokumentus turėjo Kamilė, o piniginę - aš. Visi kiti svarbūs daiktai taip pat buvo su mumis. Vis dėlto, nakvynės namų administratorius patarė kreiptis į policiją. Mantą palikę mažiausiame ir brangiausiame kambarėlyje, kokiame kada teko gyventi, pasukome nuovados link.
Sako, kad viltis - durnių motina, tačiau praėjome automatiniais ginklais ginkluotų pareigūnų patikrą ir pabuvojome tikrų tikriausiame Paryžiaus banditų medžioklės centre. Kas drįstų paneigti, kad tai taip pat vertingas ir įsimintinas nuotykis.
Paryžius, Prancūzija
