Rumunija
Kažko sekėsi su tais prancūzais. Šį kartą sustojo garbanius medicinos studentas, į Klužą važiavęs lankyti draugės. Pakeliui vis dairėsi į ant žaginių sukrautas šieno kupetas ir klausė ar turime tokius "kalnus" namie. Ne paslaptis, kad šis, šimtmečiais naudotas šieno džiovinimo būdas per pastaruosius porą dešimtmečių beveik išnyko. Kur ne kur bepamatysi.
Oradėją ir Klužą skyrė trys valandos kelio. Vairuotojas klausėsi mokomųjų kasečių, dalinosi ko išmokęs. Tvirtino, kad rumunų kalba nesunki.
Maloniai besišnekučiuojant, laikas netruko prabėgti. Prieš akis atsivėrė Transilvanijos širdimi vadinamo miesto vaizdai. Sustojome prie Šv. Mykolo bažnyčios, kur vyriškis atsisveikino ir pasišvilpaudamas nustraksėjo savo keliais.
Naktį praleidome nakvynės namuose. Proga išsiskalbti rūbus ir perorganizuoti nešulius. Pirmųjų savaičių užteko paaiškėti, kas reikalinga, o kas tik mažai reikalingas balastas. Mintį pertvarkai nenoromis pakišo nakvynės namų darbuotojas, per plauką išsaugojęs sveiką stuburą, pareiškęs norą padėti. Gaila žmogaus, bet ką padarysi. Padėjo nusinešti kuprines.
Visada sakau: “Jei žmogus siūlosi padėti, kaip reikiant jį įdarbink!”
Šv. Mykolo katedra. Klužas Napoka, Rumunija
Pasiklydę Kluže
Klužas-Napoka, dar vadinamas tiesiog Klužu, yra trečias pagal dydį Rumunijos miestas, išsidėstęs šalies šiaurėje. Yra manančių, kad miesto ištakos siekia Romos imperijos laikus, kai imperatorius Trajanas šioje vietoje įkūrė Romos legionų bazę, kurią pavadino Napoka. Trečdalį milijono gyventojų turintis Klužas pasirodė esąs pakankamai didelis jame pasiklysti.
Interneto ryšio ir navigacijos neturėjimas beregint atskleidžia išmaniųjų technologijų atšipintus pojūčius. Krypties jausmas – vienas iš jų. Gerai, kad egzistuoja toks dalykas, kaip “draugo pagalba”, kai draugas yra kiekvienas sutiktasis, kurį išdrįsti užkalbinti. Šį kartą tokiu draugu tapo kuro kolonėlėje dirbęs vengras.
Tai blizgėjo žmogaus akys, šiam išgirdus apie mūsų ketinimus. Drebėdamas iš susijaudinimo, pakvietė prisėsti ir pažadėjo pasistengti kitame mieste suorganizuoti nakvynę. Planui nepavykus, ranka nupiešė žemėlapį ir paaiškino, kaip išeiti iš miesto. Ant balto popieriaus lapo atspausdino raides HR, kurios simbolizavo tam tikrą Rumunijos regioną, kuriame gyvena beveik vien vengrai.
“Stabdydami mašinas, laikykite užrašą rankose. Jei pro šalį važiuos koks vengras, būtinai sustos”, – porino geradaris, tiesdamas ranką su ledais. Pasmaližiauti susirinko visas personalas.
Vengrų kilmės kuro kolonėlės darbuotojas pavaišino ledais, patarė, kokiu keliu greičiausia išeiti iš miesto, atspausdino kortelę, turėjusią padėti keliaujant pakeleivingais automobiliais
Naktis su arkliais
Turda pasitiko alinančiu karščiu. Rodos, iš skūros būtum išsinėręs, jei tik nuo to būtų tapę vėsiau. Ne vieta ir ne laikas išskysti, kai laukia ilgas kelias pėsčiomis per visą miestą. Pasiekus miestelio pakraštį, kaitrią saulutę pridengė debesys ir ši palengva ėmė leistis. Matyt nusprendė, kad ir jai laikas užtarnauto poilsio.
Ar minėjau, kad Rumunijoje gausu arklių? Ganomi jie senoviškai – pasitelkus piemenis. Kiek teko matyti, dažniausiai šias pareigas užima čigonai. Su visa pagarba romų tautybės žmonėms, matant tokį vaizdą, nejučia prisimeni seną gerą anekdotą, kaip čigonus iš šachmatų turnyro išvarė, nes šie arklius vogė.
Vietos ganytis ristūnams yra. Kur bepasisuksi, visur ganyklos ir dirbami laukai. Žalioje pievoje tokios pat spalvos palapinė įsiliejo į aplinką. Nesunku buvo nuspręsti ilgas vakarones palikti ateičiai. Dažniausiai keliamės su aušra, o vasarą švinta anksti. Paskubomis apsvarsčius dieną, atėjo ponas miegas.
Rytas pasitaikė kiek kitoms nei visi. Kur buvęs, kur nebuvęs – pasigirdo įtartinas šiugždesys ir dantų griežimas. Atvėrus palapinę teko ne juokais nustebti. Galvą vidun įkišo arklys.
Anktus rytas ganykloje, netoli Turdos miestelio. Prikėlė palapinę žiaumojantis arklys
Rumunišką žodį vargu ar išgirsi
Atsisveikinus su arklių kaimenę ganiusiais čigonais, atėjo metas grįžti į kelią. Kryptis – Mierkuria-Čukas. Miestas, kuriame gyventojų daugumą sudaro ne rumunai, o vengrai. Kiek Ištvanas pasakojo, taip yra dar nuo tų laikų, kai teritorija įėjo į Vengrijos karalystės sudėtį.
„Te habla espaniol?“ – pasiteiravo tamsaus gymio autobusiuko vairuotojas. Veikiausiai dėl įdegio pasirodėme panašūs į ispanus.
Žmonės pasitaikė geranoriški ir reikalai klostėsi it per sviestą. Keliavimas pakeleivingais automobiliais įdomus tuo, kad kartais ne tu renkiesi kelią, o kelias renkasi tave. Neilgai truko tuo įsitikinti, kai pavežėti pasisiūlė Andrėjus Andritcu – fotografas iš Moldovos, pragyvenimui organizuojantis fotografijos ekspedicijas į kalnus.
Ketinę užsukti į Tirgu Murešą, apsisprendėme likti su Andrėjumi. Pažadėjo nuvežti iki pat tikslo, tačiau sustojimams laiko nėra. Kai kas pasakytų, kad toks sprendimas – didi netektis. Tirgu Murešas - miestas simpatiškas ir gana įdomus, tačiau kartais norisi pasitikėti likimu ir stebėti, kur kelias nuves.
Kelionė į Mierkuria Čuką
Mierkuria-Čukas
Mierkuria-Čuką pirmasis paminėjo Ištvanas. Miestas įsikūręs sėkelių žemėje (Székely Land). Sėkeliai, tai savotiška vengrų tautos grupė, pasižyminti kultūriniais ir kalbiniais savitumais. Vietiniai regioną pravardžiuoja šalimi šalyje. Vengrų čia kelis kartus gausiau nei rumunų.
Ištvano paraginti, susisiekėme su jo bičiuliu. Žmogus patvirtino, kad lauks atvykstančių, bet prapuolė, kaip į vandenį. Negali teisti. Atvykome visa diena per anksti. Jis – gamtos fotografas. Ne nuostabu jei darbo reikalais išvažiavo į kalnus. Kaip bebūtų, daugiau žinių nesulaukėme.
Nėra to bloga, kas neišeitų į gera. Lipę stačiu šlaitu ir prasibrovę pro dilgėles bei bruzgynus, pasiekėme kalvos viršūnę. Atslinkus juodai nakčiai, atsivėrė puikus vaizdas. Auksu tviskantis naktinis miestas atrodė ranka pasiekiamas. Kartas nuo karto nuaidėdavo šunų lojimas. Viskas aišku: piemenys gena gyvulius.
Prieš poilsį smagu pakalbėti. Abu sutikome, kad Transilvanija asocijuojasi su niūriomis pilimis ir legenda apie grafą Drakulą. Būtų apmaudu išvykti nepamačius. Pasakyta – padaryta. Ryte trauksime į Brašovą, o iš ten – į legendomis apraizgytą Brano pilį.
Kai moki – netrunki!
“Lithuania”, – vieną vienintelį žodį ištariau vairuotojui.
“Aaa…”, – atsakė jis kraipydamas galvą.
Į antrą pusę įkopęs vyras su ne ką jaunesniu bičiuliu atkakliai sprendė klausimą iš kur galėtume būti. Kai labai nori, kalbos barjerai susikalbėti nemaišo. Nors ir ne visi kalba angliškai, yra tam tikrų terminų, suprantamų tarptautiniu mastu.
“Lithuania-Romania-autostop”, – tęsėme pokalbį.
“Ojojoj…”, – susiėmė už žandikaulio, lyg sopėtų dantį, ir nepaliovė dūsauti.
Kuo skiriasi pilotas nuo lakūno? Kaip mano dėdė Zenius pasakytų, pilotas – kur pila, lakūnas – kur laka. Mažytis autobusiukas skriejo dideliu greičiu. Įgūdžių nestokojantis pilotas nepraleido progos pademonstruoti gabumų. Gerą šimtą kilometrų vingiuotais kalnų keliukais įveikėme vos daugiau nei per valandą.
“Kai moki – netrunki!” – griežtu balsu situaciją apibūdintų Kamilės tėtis.
Brašovas: pirmasis nardymas sofoje
Valentinas prižadėjo susitikti pusė devynių vakaro. Susipažinome svetainėje Couchsurfing.com. Pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą, toks pavadinimas reikštų sofos nardymą. Skamba įmantriai, tačiau viskas labai paprasta. Tai internetinė svetainė, kurioje susipažįsta keliautojai ir juos nakvynei priimti sutinkantys viso pasaulio miestų ir miestelių gyventojai.
Priežastys nakvoti ar priimti keliautoją gali būti įvairios. Kai kuriems – sunku apsistoti viešbutyje, kitiems – tai būdas susipažinti su vietiniais. Labai dažnas atvejis, kai žmogus tiek priima svečius, tiek apsistoja pas kitus, keliaudamas po svetimą šalį. Tokiu būtu keliautojus priėmę esame ir mes.
“Nekenčiu jūsų! Nekenčiu!” – tiesiai šviesiai tiesą į akis drėbė Valentinas. “Būdamas jūsų metų, nieko panašaus nenuveikiau. Tiesiog apie tai nepagalvojau. Tais laikais rūpėjo draugai ir linksmybės.”
Kiekvienas miestas turi charakterį. Štai, Brašovą gaubia senovinė aura. Ant kalvos švyti Brašovo ženlas. Labai panašus į tą Holivude. Aplinkiniuose miškuose gausu meškų.
Kelionėje po Rumuniją
Brano pilis: grafo Drakulos buveinė
Bemaž visi esame girdėję apie Vladą Tepešą. Valakijos princas įkvėpė airių rašytoją Bremą Stokerį parašyti romaną “Drakula”. Gal pelnytai, o gal ir ne, fantastinėje literatūroje Vladas vaizduojamas vampyru. Yra manančių, kad tokią pravardę užsitarnavo kariaudamas su turkais. Tiek priešai, tiek nepaklusnūs tarnai būdavo žiauriai kankinami. Gyviems nulupdavo odą, išvirdavo ar sudegindavo.
Kalbama, kad turkų pasiuntiniams, nesutikusiems prieš Vladą nusiimti turbanų, princas liepė juos nubausti turbanus prie galvų prikalant vinimis. Nežinia, kiek tame tiesos, bet vaizduotę kurstančios istorijos traukte traukia lankytojus. Gausiausiai lankoma su Vladu Tepešu glaudžiai susijusi Brano pilis. Pasinaudoję Valentino patarimu, atvykome autobusu. Atsistojus į eilės galą, priekio nesimatė.
Ant uolos rymanti pilis kantriai tvėrė klegančius vaikus ir cukraus vata smaguriaujančius tėvus. Tokiose vietose gausu turistų, bet net ir mėgstantiems nepramintus takelius, nusiminti nėra ko. Rumunija – didžiulė, nepakankamai pasaulio turistų įvertinta šalis. Transilvanija, tai kalnai, girios ir tvirtovės. Kai kurios didingos, o kitos kasdieniškos, bet visos savaip įdomios.
Bet karys žino, kad intuicija – Dievo abėcėlė, ir toliau klausosi vėjo ir kalba su žvaigždėmis
Prisiminkime, kad ši kelionė vyko 2016 metais. Taip, išmanieji telefonai buvo ir tada, tačiau pakankamai primityvūs, o programėlės nerangios. Be didelių priekaištų veikė tik navigacinės programos, kurioms reikalingas internetas. Ypatingai Rumunijoje.
Nesant interneto ant lapo nusipieši primityvų žemėlapį, pažymi dienos tikslą ir tarpinius miestelius. Tikslai dažniausiai preliminarūs. Kartais planą viršiji, o kartais diena baigiasi ten, kur ir prasidėjusi.
Būna, žmogus nekalba angliškai. Taip nutiko ir šį kart. Tokiais atvejais ranka pieštas žemėlapis labai pravartus. Vyriškis pirštu bedė į vieną iš vietovardžių, taip parodydamas: “Aš važiuoju čia.” Pamojo ranka, kad sėstume. Paveš.
Tuomet iškyla dilema: pasitikėti žmogumi ar mandagiai padėkojus ištarti sudie. Geriausiai tarnauja įgūdis, kurį reikia lavinti. Manau padėtas į stalčių šis įgūdis silpsta. Tai intuicija.
Žmonės klausia ar yra tekę pagalbos atsisakyti. Yra, ir ne kartą. Jei žmogumi, nors pasiusk, nepasitiki, o per nugarą marširuoja šalti šiurpuliai, jei ima kažkoks negerumas, o vidinis balsas šaukte sako “ne” – verčiau palinkėti geros kloties ir laukti toliau. Koją pakišti gali tik “O jei įsižeis?”
Kaip pasakytų žymus kroatų keliautojas Tomislavas Perko – “Teisingos vežėčios, anksčiau ar vėliau, atkeliaus!”
© Rorue, Alamy.com - Bukarešto parlamento rūmai
Rytas – kūrėjas, vakaras – griovėjas
Legenda byloja, kad Bukarešto miestas pavadintas piemens Bukuro garbei. Pastarasis buvo įsimylėjęs mergelę vardu Dambovita. Per miestą teką to paties vardo upė. Lankytojai čia randa daug įdomybių. Viena linksmesnių – siauriausia miesto gatvė. Obolului gatvė labiau primena koridorių nei tikrą gatvę. Vietiniai juokauja, kad privalgius gardžių rumuniškų patiekalų geriau ja neiti. Suprask, sėdynė užstrigs tarp dviejų sienų.
Gilią juodą naktį išstypę miesto žibintai tvieskė geltona šviesa. Vasaros kvapai nesvetimi net triukšmingame didmiestyje: liepžiedžiai, šeimininkių balkonuose įrengti gėlynai ir iš kavinių virtuvių sklindantys aromatai. Kuo toliau nuo centro šurmulio, tuo žmonių sutiksi mažiau. Apsukę kelis ratus klaidžiais skersgatviais, netrukome įsitikinti, kad kas ieško, tas randa.
“Užeikite,” – prie durų laukė jauna moteris su prijuoste. “Pagaminau užkandžių. Jauskitės kaip namie.”
Kelias į miegamąjį – susisukusiais mediniais laiptais į trečią aukštą ir tiesiai. Patalpų ankštumas ir mažyčiai langeliai tik prisidėjo prie bendro jaukumo. Iš virtuvės sklido vos juntamas dūmų kvapas. Matyt šeimininkė užkūrė krosnį. Ant stalo nekantriai laukė stiklinis indas su gardžiausiais vaisiais. Atėjo metas poilsiui. Kur link keliauti toliau, nuspręsime ryte. Rytinėms idėjoms lengviau pasisekti. Ne veltui sakoma, kad rytas – kūrėjas, o vakaras – griovėjas.