Singapūras
Singapūro pasienio pareigūnas pakvietė užeiti į tam tikrą kapsulę. Sakė turįs pamatuoti temperatūrą, įsitikinti, kad nevežame kokios paslaptingos ligos. Singapūras, tai miestas-valstybė, įsikūręs nedidelėje saloje. Taisyklės čia griežtos, o sergantys – nelaukiami.
Po kelių minučių, sausakimšu autobusu kirtome įsivaizduojamą valstybes skiriančią sieną. Patarimų, kaip efektyviau išnaudoti numatytą laiką, kreipėmės į Singapūro lietuvius. Kas būtų pagalvojęs, kad tokioje tolimoje šalyje pastarųjų bus visas tuntas. Maloniai nuteikė lietuvaičių Žygio ir Gerdos laiškas, kuriuo tautiečiai kvietė į svečius.
“Sveiki, Kamile ir Tautvydai. Skaitėme jūsų kelionių tinklaraštį. Būtų įdomu išgirsti apie jūsų kelionę, nes ir patys prieš 4 metus keliavome po Aziją. Gyvename Serangūne“, – rašė bičiuliai.
Singapūro liūtas
Marina Bay Sands viešbutis
Keli persėdimai ir mes jau čia. Pirma, kas krito į akis, tai sterili švara,. Kažkas pasakytų - beveik nenatūrali ir dirbtina. Tarytum, dangoraižiais nusėtos gatvės būtų kompiuterinio žaidimo dalis su visomis virtualiam pasauliui būdingomis savybėmis.
Singapūras garsėja įmantriomis taisyklėmis ir bausmėmis. Vieni teigia, kad skirtos jos palaikyti disciplinai. Kiti gi spėja, kad tai tarytum masalas, savotiška vaizduotę kurstanti detalė, skirta smalsiems turistams privilioti. Greičiausiai tiesa slypi kažkur viduryje.
Vienas žinomiausių yra kramtomos gumos įstatymas, draudžiantis ne tik gaminiu prekiauti, bet ir įvežti jį į šalį. Viešajame transporte, kur galvą bepakreiptum, kaba įspėjimai apie už šiukšlinimą gresiančias baudas. Sumos laikui bėgant kinta, tačiau nenustebkite už popierėlio numetimą, gavę nurodymą susimokėti nuo kelių šimtų iki tūkstančio dolerių.
Teigiama, kad numetę stiklinį butelį, stos prieš rimtą teismą. Atvykėliui tokia tvarka atrodo, nežinia ar teigiama ar neigiama, bet be abejonės įspūdinga. Tačiau, kaip gi veikia praktikoje? Ko gero geriausia klausti čia gyvenančių žmonių. Kaip tik pas tokius ir atvykome.
Kamilė prie Elgino tilto
Viešėjome pas lietuvius Žygimantą ir Giedrę
Su mažaja Onute
Išskirtinių išdėstymų naujos statybos daugiabučiai supo kiemą su baseinu. Lietuvaičiai gyveno viršutiniame aukšte. Prie durų pasitiko dukra Onutė bei jos tėtis su mama. Taip malonu po kelių ilgų mėnesių su kažkuo pasikalbėti lietuviškai. Taip keista mums įpratusiems savo kalba čiauškėtis dviese.
Centre skoningai įrengtos svetainės, susėdome prie rytietiško stalo. Prie tokio įprasta sėdėti ant grindų. Šeimininkė papjaustė juodos lietuviškos duonos, kvapniausių lašinių ir verkti verčiantį svogūną. Vietiniams, toks derinys atrodytų keistas, bet ne mums. Sakė siuntinį gavo iš tėvų, nes anot jų jeigu ne vaikai namo, tai namai tokiu būdu turi keliauti pas vaikus.
Kalba pakrypo apie singapūriečių būdą, čia priimtas įsišaknijusias tvarkas. Pirma akistata pasitaikė Onutei panorus ant šaligatvio kažką nupiešti balta kreidute. Kaimynams tai pasirodė, lyg baisus akibrokštas, o mes vaikystėje juk piešdavom. Sakydavom, lietus vis tiek anksčiau vėliau nuplaus. Singapūriečiams tai nepriimtina. Prie tokios tvarkos jie gimę ir užaugę.
Marina Bay Sands viešbutis, Singapūras
Kiekviena šalis ir miestas turi tam tikrų paminklų, kurie, spalvingų leidinių viršeliuose tol keliauja po pasaulį kol tampa simboliais, neatsiejama to krašto įvaizdžio dalimi. Singapūras gi tokių prikaupęs visą puokštę: vieni, rodos, ką tik prinokę, kiti čia rymo nuo neatmenamų laikų.
Vienas jauniausių Singapūro simbolių – liūto galva su žuvies kūnu. Pasak Gerdos, valdžia ilgai suko galvą, kaip dar labiau paskatinti turizmą ir sumąstė, kad reikia susigalvoti kažką naujo. Jos manymu, pastačius skulptūrą, buvo išgalvota istorija, teigianti, kad šis simbolis gyvuoja nuo žilos senovės.
Gardens by the bay (liet. Sodai prie įlankos) – kitas ikoniškas žmogaus kūrinys, užimantis 101 hektaro plotą. Įdomu tai, norą dalyvauti kuriant parką pareiškė net 170 įmonių iš 24 šalių. Lankytojai nepraleidžia progos aplankyti garsųjį dirbtinių medžių parką, gėlių kupolą, bei taip vadinamą dangaus taką.
Bene žinomiausias iš visų Singapūro architektūros paminklų yra viešbutis Marina Bay Sands suręstas iš trijų 200 metrų „stulpų“, laikančių milžinišką gondolą. Viršuje telkšo baseinas, įrengta terasa ir žalieji sodai, užimantys 12,4 tūkstančių kvadratinių metrų plotą.
Gardens by the Bay (liet. Sodai prie įlankos)
Teisybės dėlei svarbu paminėti, kad Singapūrą vadinti šalimi saloje būtų mažų mažiausiai ne itin tikslu. Iš tiesų, Singapūrui priklauso 63 įvairaus dydžio salos į kurias nuvykti atskiras leidimas nėra reikalingas. Vienos iš jų gyvenamos, o kitos ne, tačiau visos turi tam tikrų išskirtinumų. Tiesa, mažiausioji iš Singapūro salų, teužima 0,1 hektaro plotą.
Didžioji Singapūro gyventojų dalis – etniniai kinai. Oficialiais duomenimis, jie sudaro maždaug tris ketvirtadalius Singapūro gyventojų. Taip pat šalyje gyvena žymios bendruomenės malajų bei indų. Metams bėgant dėl etninės įvairovės išsivystė tokie fenomenai, kaip taip vadinama “Singlish“, kuri iš esmės tėra anglų kalba su tam tikrais Singapūrui būdingais fragmentais.
Iš gausybės taisyklių ir draudimų, keli užsieniečiams atrodo patys šmaikščiausi. Pasinaudojus viešuoju tualetu ir nenuplovus įkalčių, bauda sieks pusantro šimto Singapūro dolerių. Nuogiems neleidžiama vaikščioti net savo namuose. Niekas specialiai netikrins, tačiau peršasi mintis, kad apnuogintu pasididžiavimu priešais langus geriau nešvytuoti.
Pabuvojus su tėvynainiais ir trumpai susipažinus su miestu atėjo metas leistis į kur kas didesnį ir daugiau iššūkių žadantį nuotykį: kelionę per Indonezijos salas. Trumpiausiu keliu grįžome į Melaką, kur laukė keltas į Sumatros salą. Tarp Malaizijos ir Indonezijos kursuojančios transporto priemonės garsėja tuo, kad neturi langų, o kartas nuo karto dar ir nuskęsta...
