Slovakija
Dėl nacionalinių parkų, turtingų vingiuotomis upėmis, paslaptingais urvais bei vingiuotais takais ir takeliais, Slovakija sulaukia vis didesnio keliautojų dėmesio.
Lenkijos-Slovakijos sieną pėsčiomis kirtę jau saulei nusileidus, stovyklavietę kūrėmės nakties tamsoje.
"Labas rytas. Kaip miegojai?" – pasveikinau iš palapinės galvą iškišusią ir smalsiai besidairančią Kamilę.
Ankstaus rytmečio šviesa atskleidė tamsos taip uoliai slėptą kraštovaizdžio žavumą. Ne paslaptis, kad stovyklauti jaukiausia atokiai nuo praeivių dėmesio, todėl nakvojome tokiuose kemsynuose, kur nei smailianosis uodas nebūtų sugalvojęs ieškoti – medžių tankmės slepiamoje Bialkos upelio salelėje.
Įbridęs į sraunų upelį nusiprausti, akimirksniu netekau apavo. Elegantiškai, it koks laivelis, sintetinė šlepetė nuplaukė rytų kryptimi, kur neilgai trukus pradingo pursluose.
"Pirma savaitė, o tu jau praganei pusę turto", – taikliai pastebėjo žemaitišku pastabumu apdovanota kelionės draugė, todėl apie ant tvoros džiūti Lenkijoje paliktą rankšluostį atrodė geriausia nutylėti.
"Bala nematė", – mąsčiau aš. "Nudžiūsiu saulėje, o esant reikalui, galiu vietoje rankšluosčio panaudoti kokį rūbą."
Sraunusis Bialkos upelis, negrįžtamai pasiglemžęs prašmatnų mano apavą
Jūros akis
Galutinai prabusti padėjo puodelis karštos arbatos. Mažytė spiritinė viryklėlė puikiai atliko darbą. Kelios ten pat nuskintos laukinės uogos turėjo užtikrinti energijos lygį iki vėlei atsiras kuo pasistiprinti. Nėra kada svajoti apie pas močiutę kaime gausiai nukrautus vaišių stalus ir pasikartojančią nuostabą "Kodėl, vaikeli, nieko nevalgai?"
Žygiuojant pagrindinio kelio link, pakeliui sutikti žygeiviai visi kaip vienas tvirtino, kad ne ta kryptimi einame. Atkakliai mojavo rankomis ragindami apsisukti. Pasirodo, visi jie traukė link Jūros Akimi (Morskie Oko) vadinamo ežero. Tai bene garsiausias ežeras visame Tatrų kalnyne: didžiulis gėlo vandens telkinys nuo seno telkšantis 1395 m. aukštyje virš jūros lygio. Pasak vietinių, tokį vardą Jūros akis įgijo dėl senos legendos apie požeminį tunelį, jungusį ežerą su jūra.
"Pasaulis kupinas stebuklų", – garsiai pasvarstėme ir pasižadėjome ateityje sugrįžti, tačiau per ilgai svajoti nevalia. Tikslas – be didelių sustojimų pasiekti Aziją. Kaip bebūtų, pasvarstymams apie ateitį buvo lemta išsipildyti. Po trejų metų, viešėdami netoliese, Jūros Akį aplankėme kartu su tėčiu.
Akys visą svieto keistumą apmato, bet savęs nemato
Kalbos barjeras pasirodė nesąs toks ir baisus. Platūs rankų mostai ir juos lydintis riaumojimas – tarptautinė kalba, suprantama visame pasaulyje. Dauguma vairuotojų – garbaus amžiaus vyriškiai.
Besidomintys geografija žino apie įdomią Slovakijos formą. Visa šalis tarytum ištįsusi, o per liemenį, nuo Lenkijos iki Vengrijos – vos 175 kilometrai. Važiuojantiems automobiliu šia kryptimi šalį kirsti pakanka trijų valandų.
Žinoma, keliaujantiems pakeleivingais automobiliais toks nuotykis gali užtrukti, daug kas priklauso nuo sutiktų žmonių. Šį kartą pasiekti pusiaukelę prireikė kelių valandų.
Kiekvienas vairuotojas kitoks. Visi turintys išskirtinių bruožų ar net tam tikrų keistenybių. Žinoma, kas keista, o kas ne priklauso tik nuo vertinančiojo perspektyvos. Tikiu, ir mes daug kam atrodėme keistai.
Bendražygis Kevinas
Atsakomybė
Didieji iššūkiai apsireiškė vidurdienį, kai vienas vyriškis pranešė turįs apsisukti. Išlaipino gyvenvietėje su trimis trobomis ir alude.
Trumpo vizito metu, lankytojų akys nesiliovė sekiojusios paskui du įtartinus lietuvius su nešuliais ant pečių. Svetimšalis ten – dalykas retas.
Popietė praleista žygiuojant įkaitusia kelio danga ne juokais prailgo. Dauguma reikiama kryptimi važiavusių automobilių – sportiniai modeliai, riedėję į vietinės reikšmės lenktynes. Pakelėje belaukiant ir vandens atsargos išseko. Vienintelė likusi atgaiva – Kamilės šypsena.
Vienišo medžio paunksmėje iš giliausių atminties užkaborių apsireiškė kadaise girdėtas vieno kroatų keliautojo patarimas: "Visuomet prisimink, kad tai Tavo pasirinkimas. Prisiimk atsakomybę už savo sprendimą. Gal elgiesi teisingai, o gal ir ne, bet tai tavo pasirinkimas."
Po pažinties su vienuole, kurios pasas buvo pilnutėlis antspaudų iš viso pasaulio
Pirmoji keliavimo autostopu taisyklė
Kelionė klostėsi sėkmingai. Paklausti kur link traukiame, dažniausiai atsakydavome, kad į Vengriją. Minėti tolesnius kraštus pasirodė netikslinga. Tokia taktika išvadavo nuo painiavos, nes keliauti į kaimyninę Vengriją slovakams atrodė žemiška ir realu.
Pirmoji keliavimo autostopu taisyklė byloja, kad didelių miestų geriausia vengti. Košicė – žavingas Slovakijos miestas, įsikūręs už 20 km. nuo Vengrijos sienos, kur per klaidą išsilaipinome pačiame miesto centre.
Paskui ilgai sukome galvą, kaip be didelių išlaidų ir laiko nuostolių pasprukti į užmiestį. Didmiestyje nei palapinę pasistatysi, nei laužą užsikursi.
Sparčiai artėjant sutemoms variantai buvo du: pėdinti pėstute arba apsistoti Košicėje ir pratęsti kelionę ryte. Užsukome į vietinę greito maisto užkandinę, nes tai - gera vieta pasinaudoti internetu. Pasirinkus antrąjį kelią, žemėlapis pranašavo ilgą pasivaikščiojimą.
Iki stovyklavietei tinkamos vietos buvo bent 8 kilometrai. Apsistoti viešbutyje taip pat netiko. Tai būtų nugręžę ir taip jau menką biudžetą. Negana to, nakvoti prašmatniame viešbutyje, palikus namus vos prieš kelias dienas, būtų buvęs savotiškas nuotykio sumenkinimas.
Matyt ne veltui sakoma, kad dvi galvos geriau nei viena, nes pamažu gimė planas. Vasaros naktys trumpos. Kelias valandas praleisime stotyje: pasinaudosime internetu, darbuosimės kompiuteriu. Ankstų rytą – kulniuosime į užmiestį. Saulei patekėjus netruksime pasiekti Vengriją.
Kad gaspadorius žinotų, kokią naktį vagys ateis, pasikėravotų
Nuotykiai prasidėjo vos įžengus į Košicės autobusų stotį. Nešuliai surado vietą po laiptais, o greta stovėję suolai virto apsauginėmis barikadomis. Tai turėjo apsunkinti dalią ilgapirščiams, kurių tokiose institucijose kartas nuo karto pasitaiko. Tokių priemonių reikalingumas netruko pasitvirtinti.
Vienintelis kelias pačiupti kuprinę – peršokus suoliuką, ant kurio sėdėjau aš. Negana to, lengviausia kuprinė svėrė 15 kilogramų. Nepastebėtas su tokiu svoriu nepabėgsi. Greičiau pasirašysi nuosprendį stuburui ir dar apsauga areštuos.
Kamilė išsitiesė visu ilgiu ant suoliuko priešais mane ir užmerkė akis. Aš tuo metu aš išsitraukiau nešiojamąjį kompiuterį. Knietėjo paskelbti įrašą tinklaraštyje.
Nors ir susitelkęs į darbą, viena akimi stebėjau aplinką, kai dėmesį patraukė dalykiškai apsirengusi vidutinio amžiaus moteris. Pedantiška ponios šukuosena priminė peruką, o akis slėpė didžiuliai tamsūs akiniai. Nedidukas lagaminėlis sudarė įspūdį, kad moteris laukė autobuso.
Įdomiausi dalykai prasidėjo Kamilei užsnūdus. Galbūt pailsusi, o gal ir ne, lig tol buvusi itin judri, moteris akimirkai sustojo. Nepaisant didelių akinių, nebuvo sunku nuspėti, jog dėmesį sutelkė į pusėje lūkuriuojantį vyriškį. Ėmė darytis smalsu, todėl darbas nugrimzdo į antrą planą.
Vagies kepurė dega
Prisiminiau vaikystę, kai su tėčiu žiūrėdavome "Volkeris, Teksaso reindžeris" ir spėliodavome, kuris blogiukas gaus į kaulus pirmas. Vaikystėje išvystyta intuicija nenuvylė ir padėjo atspėti auką. Ponia, lėtai, bet užtikrintai, pajudėjo taikinio link.
Vyriškis susilaukė skambučio. Galimai paskambino žmona ir paragino skubiai grįžti namo dar iki atvėstant koldūnams. Žmogus pasičiupo lagaminą ir išskubėjo laukan. Ar tai nuliūdino gerbiamą ponią? Panašu, kad ne, nes tuo pačiu būdu pamėgino prisėlinti prie dar dviejų žmonių. Abu kartus reikalai klostė labai panašiai.
Pasirodymas pasiekė apogėjų, kai per garsiakalbius suskambo pranešimas, kad netrukus stotis bus uždaroma. Paskutiniams keliauninkams sulaukus autobusų, visoje laukimo salėje likome tik mes, pora stoties darbuotojų bei jau minėta moteriškė. Žvilgsnis pakrypo į mus.
"Ar girdi mane?" – pažadinau besiilsinčią Kamilę. "Link mūsų artinasi viena ponia. Apsimesk, kad miegi, bet turėk omenyje, kad ji gali būti kišenvagė."
Nedidelė suma grynųjų bei svarbiausi daiktai gulėjo didelės kuprinės gelmėse. Ant kelių gulėjęs nešiojamasis kompiuteris, taip pat sunkus taikinys. Vienintelis menkiau apsaugotas inventoriaus elementas – greta gulėjęs telefonas. Senoliai sako, kad nevalia tampyti likimo už ūsų, tačiau smalsumo skatinamas tiriamaisiais tikslais telefoną it jauką pastūmiau dar toliau.
Įvykių eiga klostėsi, kaip ir buvo numanyta. Iš kelių dešimčių sėdimų vietų, moteris pasirinko būti tą, kuri buvo greta mūsų. Apsimečiau užsiimantis savo reikalais, kai gerai matomoje vietoje padėtas telefonas patraukė moters dėmesį.
"Labai atsiprašau", – ji atsisuko į mus. "Ar galėtumėte pasakyti, kiek dabar valandų?"
"22:20", – atsakiau nieko nelaukęs. Tą patį patvirtino ant sienos kabėjęs laikrodis.
"Kaip sakėte?" – apsimetė neišgirdusi ir it gudri laputė pasislinko arčiau.
Moteris pasilenkė į priekį, lyg norėdama žvilgtelti į kompiuterio ekraną. Dešinioji ranka atsidūrė prie pat telefono. Tą akimirką neištvėriau ir susijuokiau. Kai tą patį padarė ir miegančia apsimetusi Kamilė, pasireiškė ponios drovumas. Nieko nelaukusi, ji čiupo prašmatnų lagaminėlį ir apleido patalpą.
Košicės senamiestis, Slovakija
Nepageidaujami
Darbo laikui pasibaigus, persikraustėme į traukinių stotį. Pasak didžiulio ženklo, pastaroji veikė visą parą. Viskas ko tą akimirką norėjosi, buvo truputis privatumo. Viršutinis aukštas – pats ramiausias. Išėjau ieškoti interneto, kad užbaigčiau prieš tai pradėtą darbą, o Kamilė liko saugoti daiktų.
Paaiškėjo, kad vakaro nuotykiams dar ne pabaiga. Būdamas pirmame aukšte, pastebėjau laiptais lipantį sargą. Iš paskos sekė du policijos pareigūnai. Vyrai tiesiu taikymu patraukė į viršutinį aukštą, kuriame be Kamilės daugiau nebuvo nei gyvos dvasios. Pasekiau paskui.
"Ar galiu kuo padėti?" – kreipiausi į pareigūną, ką tik pradėjusį kamantinėti Kamilę.
"Kas jūs tokie, iš kur esate ir kur ketinate vykti?" – žvarbesniu už lietuvišką žiemą balsu pasiteiravo policininkas.
"Iš Lietuvos. Rytoj keliausime į Vengriją," – raportavome nieko nelaukdami.
"Kur jūsų bilietai? Kurią valandą išvyksite?" – pažėrė klausimus pareigūnas.
"Dar neįsigijome. Kasa nebedirba..."
"Tuomet turime problemą," – griežtu tonu pareiškė įstatymų sergėtojas.
Šv. Elžbietos katedra
Pasirodo, nakties metu Košicės traukinių stotyje leidžiama būti tik turintiems naktinio traukinio bilietus. "Menka problema", – pamanėme mes ir nesileisdami į bereikalingas detales, susiruošėme išeiti. Palyda sekė iki pat išėjimo.
Palikus teritoriją nutiko kai kas netikėto. Pareigūno tonas pasikeitė vos įžengus į kamerams nepasiekiamą zoną. Paaiškino, kad jie tik vykdė kažkieno nurodymus, o prašalaičiai išprašomi siekiant nuo kišenvagių apsaugoti keleivius. Viskas suprantama, ypač, kai visai neseniai vieną tokią įtartiną moteriškę sutikome patys.
Žmogus paaiškino, kaip nukakti į viešbutį, kuriame, anot jo, galima nebrangiai apsistoti. Toks variantas vis dar neatrodė viliojantis. Padėkojome pareigūnui už geranoriškumą, tačiau nutarėme laikytis plano ir neišlaidauti. Juolab, kad tai buvo puiki proga apžiūrėti Košicės senamiestį, garsėjantį bene ilgiausiu pasivaikščiojimams skirtu taku pasaulyje.
Pačioje Košicės senamiesčio širdyje išdidžiai rymo Šv. Elžbietos katedra. Lauko kavinėse dieną-naktį laiką leidžia ir gardžiausius valgius degustuoja tiek vietiniai, tiek miesto svečiai. Prisėdę ant medinio suoliuko ne ką prasčiau pasivaišinome ir mes. Ypatingai gardžios konservuotos pupelės ir obuolių sultys.
Pasivaikščioję ir pasistiprinę, dar iki saulei patekant pasiekėme miesto pakraštį. Atokiai įsikūrusi kuro kolonėlė – puikiausia vieta kalbinti vairuotojus. Vienas tokių šaunių vairuotojų maloniai sutiko ištiesti pagalbos ranką ir pavežėti. Nauja diena – nauja pradžia.
© Laurynas Mereckas, Unsplash.com