Stot! Tai mano sūnaus vieta!
Damoms patogiai įsitaisius, gerą vietą prie gausiai nukrauto stalo išsirinkau ir aš. Sunkią kėdę suėmęs už atlošo, atitraukiau ją tiek, kad galėčiau atsisėsti. Sėdynė jau buvo bepaliečianti kėdės paviršių, kai suakmenėti privertė per valgomojo erdvę lyg griaustinis nuaidėjęs gaspadoriaus balsas.
"Stot! Tai mano sūnaus vieta! Tu gali sėsti štai ten," - parodė pirštu į gretimą kėdę. Tikslumo dėlei turiu pasakyti, kad Kamilės brolio Augustino tąkart nebuvo.
Po sočių pietų atėjo metas arbatėlei. Savisaugos instinktas paskatino sekti mamos veiksmus. Kas galėtų paneigti, kad istorijoje yra buvę atvejų, kai namiškiams tenka vienokios, o svečiui įkrenta visiškai kitokios - ne tokios sveikatai naudingos žolelės. Nors tokie atsitiktinumai reti, vidinis balsas ragino išlaikyti budrumą.
Šeimai įpusėjus tuštinti puodelius, maniasis vis dar buvo sklidinas. Jį laikiau drebančiose rankose, o pastarąsias meistriškai slėpiau po stalu. Nesinorėjo pirmąją pažinties dieną sulaistyti staltiesių. Paklaustas, ar gardu, atsakiau, kad labai gardu ir padėkojau namų šeimininkei už puikias vaišes.