Tailandas
Paskutines savaites prieš kelionę skyrėme laiko fiziniam pasiruošimui ir apmąstymams. Mažytis gimtosios Linkuvos stadionas tarnavo kaip kliūčių ruožas, o senos naktinio miestelio gatvės – ramybės šventovė, padėjusi susidėlioti mintis.
Tai kas dar visai neseniai atrodė kaip be penkių minučių beprotybė, kaip sunkiai įveikiama siena, pastatyta iš nežinomybės ir jaudulio, ilgainiui konvertavosi į smėlio krūvelę, kurią galima peržengti vieninteliu žingsniu. Tokią, kurią įveikti, rodos, tiek pat sudėtinga, kiek sudėtinga įveikti sviestą įkaitintu peiliu.
Vakarą prieš išvažiuodamas pasiimti Kamilės, susiruošiau lemiamam bėgimui. Įvairių šalių muzikiniai takeliai be atvangos keitė vienas kitą, o vaizduotė nukėlė į tolimiausius kraštus. Takelis, paskatinęs dar giliau panirti į vaizduotės pasaulį buvo 1984 m. išleista Muray Head daina “One night in Bangkok“.
Nuostabu, kiek kūnas gali nuveikti, protui pamiršus, kad sunku. Viršijau asmeninį rekordą, o tai labiausiai džiugino todėl, kad tada atrodė jog truputis eiklumo kojose nepamaišys pažinties su Kamilės tėčiu dieną, jeigu reikalai pakryptų nenumatyta vaga. Tą vakarą muzikinio takelio pasėta mintis vieną dieną aplankyti Bankoką išleido šaknis.
Triukšmingos Bankoko gatvės
Ketinimams į Tailandą keliauti sausuma nebuvo lemta išsipildyti dėl tam tikrų finansinių ir geografinių kliūčių. Tiesiausias kelias vedė per gabalėlį Indijos ir Mianmarą, tačiau pirmosios viza tokiam tranzitui pasirodė per sudėtinga gauti ir neproporcingai skausminga biudžetui. Teko ieškoti alternatyvų.
Situacija, kai reikalai klostosi ne kaip tikėtasi, gal ir ne pati maloniausia, tačiau žaidi su tokiomis kortomis, kokias turi. Kartais įdomu tarytum iš šalies stebėti ir žiūrėti, kur kelias nuves. Išeitį pasiūlė mokytojas Tara, mat, jo artimas giminaitis pasirodė esąs ne kas kitas kaip vienos didžiausių Nepalo kelionių agentūrų įkūrėjas ir valdytojas.
Žmogus už simbolinę kainą suderino bilietus tiesiai į Tailando sostinę, kur sausą ir karštą orą bei dulkėse skendinčias Katmandu gatves pakeitė Bankoko tvankumas ir rūbus kiaurai smelkianti drėgmė. Šioji tokia stipri, kad atvirame ore padžiauti skalbiniai nedžiūsta, o akis nuolat graužia sūrus prakaitas.
Vietiniai pusiau rimtai juokauja, kad šalčiausia sostinės vieta – viešojo transporto priemonės, kur dieną naktį ošia galingi kondicionieriai. Nepratusiam, toks šokinėjimas tarp dviejų ekstremumų gali reikšti sopančią gerklę. Laimei, žmogaus kūnas geba prisitaikyti neįtikėtinu greičiu. Geresnei šilumos savireguliacijai paskatinti nusikirpau plikai.
Pažintis su studentėmis
Apsistojome pas merginą vardu Kantaja. Kelionė į jos namus – visos dienos darbas. 10 milijonų gyventojų turinčiame mieste viešojo transporto tinklas išvystytas puikiai, tačiau sistemai perprasti reikia laiko. Gerai dar kai vos ne kiekvienas senelis, aktyviai mosikuodamas rankomis, išreiškia norą padėti.
Šeimininkė priėmė dviem dienoms. Sakė, kad bent tiek prireiks pajusti miesto dvasią. Patarė aplankyti keletą šventų vietų, kuriomis nuo seno garsėja Bankokas. Iš jos išvardintų, Saketo auksinio kalno šventykla pasirodė patraukliausia. Tais gūdžiais laikais, kai dar tekdavo pažiūrėti televiziją, mačiau ją viename realybės šou. Dalyviai varžėsi, kuris pirmas išspręs jiems užduotas mįsles ir sekdami nuorodas atvyks į auksinio kalno viršūnę.
Taip jau sutapo, kad neseniai buvo miręs Tailando karalius. Į visas šalies šventyklas – įėjimas nemokamas. Bilietų pardavėjas atliko gido pareigas: sveikino svečius, trumpai supažindino su šventyklos tradicijomis. Įeidami svečiai už durų palieka batus, kalbasi tyliai, nekliudydami norintiems susikaupti. Centrinėje šventyklos patalpoje prie auksu tviskančios Budos statulos uždega smilkalus.
Vyriškis pasidalino keliais įdomiais faktais apie patį miestą. Pasirodo, Bankoku jį vadinti pirmieji pradėjo Europiečiai. Tikrasis miesto vardas – Angelų sostinė, didingasis miestas, amžinųjų nemirtingojo Indros brangakmenių, didingojo Indros nenugalimasis [miestas], didingos šalies devyniais brangakmeniais apdovanota malonioji sostinė, turtingas didingiausiais karaliaus gyvenamais milžiniškais rūmais, nemirtingojo reinkarnacijos Dievo dangiškoji buveinė pastatyta, Indros padovanotas ir Višnukarmano (visa kuriančio Dievo) pastatytas.
Saketo Auksinio kalno šventykla (Wat Saket)
Šventyklą palikus už nugarų, žvilgsnis pakrypo link delikatesų kioskelio. Pasirinkimas platus: nuo laibakojų svirplių iki gerai įmitusių vikšrų. Buvo tekę girdėti, kad šie skanėstai tajų taip mėgstami, kad vietinės produkcijos neužtenka. Tenka importuoti iš kaimynių šalių.
Vyriška logika pakuždėjo rinktis liesiausią: kuo gyvis riebesnis, tuo daugiau vidurių. Pirštu parodžius į aliejuje virtus žiogus, pardavėjas pasirinkimą gyrė, sakė, kad turi daug baltymų. Dvylika vienetų degtukų dėžutės dydžio gyventojų atsiėjo 60 europietiškų centų.
Skonį apibūdinti sunku. Savotiškai primenantis apskrudusią vištieną su tam tikrais pagardais. Nepagailėta aštrumo, todėl skirta ne kiekvienam. Persisunkę aliejumi, todėl ganėtinai sotūs. Nepaisant neįprastos patiekalo išvaizdos, visai gardu.
Tiesa, instinktai ragino pradėti nuo galvos, kad atsigavęs kur nenušokuotų, nors ir kaip mažai tai būtų tikėtina. Pusiau perkrimtus kelius, smailos adatos kojytės badė liežuvį, bet kentėti galima. Reikia manyti, įdaro nedaug, nes visai nesijuto. Drąsiai galima teigti, kad taktika rinktis liesiausią pateisino lūkesčius.
Turiu pabrėžti, kad tai buvo pirmas ir greičiausiai paskutinis kartas, kada moksliniais tikslais sutikau paragauti tokį delikatesą. Taip pat, tai niekada nebus maistas, kurį raginsiu, pastūmėsiu valgyti tautiečius. Lyrinio nukrypimo pabaiga.
Nevalgoma
Kartoju, nevalgoma
Ne vien šventomis vietomis ir egzotiškais delikatesais garsėja Bankokas. Gausybėje tam skirtų mokyklų vietos jaunuoliai mokosi Muay Thai. Šis Tailando nacionalinis kovos menas dar vadinamas Aštuonių galūnių menu, nes smūgiuojant naudojami smūgiai kumščiais, alkūnėmis ir keliais bei kaulus trupinantys spyriai.
Išskirtinės ir tam tikros čia galiojančios taisyklės. Nežinia ar tai tiesa ar mitas, bet turistams pasakojama, kad iš namų išeiti be apatinių yra griežtai draudžiama. Ne mažiau akcentuojama ir tai, kad nevalia kitam žmogui smogti durijaus vaisiumi. Tokiam incidentui nutikus, bauda skiriama pagal tai, kiek spyglių susmenga oponento kakton.
Tajai didžiuojasi, kad jų šalis yra vienintelė Pietryčių Azijoje niekada nebuvusi kolonizuota europiečių. Pagal gyventojų skaičių 20-oje vietoje esantis Tailandas šiuo metu turi 67 milijonus gyventojų. Jų tankiu Lietuvą lenkia 2,77 karto.
Anksčiau Tailandas vadintas Siamu. Iš čia kilusios taip vadinamos Siamo katės, kadaise laikytos karališkais gyvūnais. Būdavo sakoma, kad po karališkosios šeimos nario mirties, jo siela pereidavo šeimininko gyvūnui. Kantaja užsiminė, kad šiais laikais įprasta Siamo katę vestuvių dieną dovanoti nuotakai. Esą tai jaunajai atneša laimę.
Bangkokas, Tailandas
Ajutaja
Ajutaja įkurta 1350 metais. Nuo įkūrimo iki 1767 m. miestas buvo Ajutajos karalystės sostinė. Karinio konflikto su Burma metu, Ajutaja buvo sugriauta, o iš 2000 čia stūksojusių šventyklų, iki šių dienų išliko tik kelios. Visą senamiestį juosiantys kanalai vilioja keliautojus. Dalį objektų patogu aplankyti valtele.
Stotyje šmėstelėjo pažystami siluetai. Tai buvo Aleksas ir Džiuljeta, porelė prancūzų, su kuriais turėjome garbės susipažinti dar Nepale, viešnagės Šukranagaro kaime metu. Tai jau ketvirtas neplanuotas susitikimas šios kelionės metu. Kartą tai nutiko Turkijoje, du kartus – Irane. Kokia tikimybė ketvirtą kartą per tris mėnesius, iš anksto nesitarus, tankiai apgyvendintame mieste sutikti pažįstamus?
Pilnutėliame perone pamečiau bilietą: galbūt iškrito iš kišenės, o gal kur pasidėjau. Prie bilietų kasos eilė ilga, o traukinys vietoje. Trumpam nusisuk – netruks nuvažiuoti su visa mylimąja. Susirūpinimą pajuto mažo ūgio, bet didelės širdies močiutė. Tai skaniai kvatojosi senolė ir rodė sėstis. Suprask – viskas bus gerai.
Kontrolieriui paprašius bilieto, maloni ponia paaiškino situaciją. Vyriškis numojo ranka ir palinkėjo laimingos kelionės. Mūsų standartais, taip keliauti pigu. Du bilietai dviejų valandų kelionei trečiąja klase atsiėjo vienintelį europietišką pinigėlį. Negi dėl tiek svetimšalius išlaipinsi.
Aleksas ir Džiuljeta iš Prancūzijos. Susipažinome savanoriaudami Nepale, o Tailande susitikome atsitiktinai
Tailande nedidelės galios motociklai ir motoroleriai labai mėgstami
Tyrinėjame Ajutaja
Prie vartų pasitiko mūsų tėvų amžiaus moterytė. Apsistojome jaukiuose jos namuose. Aprodydama kambarius moteris prasitarė, kad būdama jaunesnė aplankė bene pusę Europos. Visos tos pilys ir miestai patiko, bet gamta mieliausia namie. O ir klimatas čia jai tinkamesnis. Žemesnė nei +25 °C temperatūra jai – kaulus laužantis šaltis. Apie minusinę temperatūrą nenori nei pagalvoti.
Prie gaivos pratusiam šiauriečiui rodosi priešingai. Toks karštis, o nei iš skūros išsinersi, nei ką į šuns dienas išdėsi. O ir iškoneveikus kokį prašalaitį, palengvės tik laikinai, o paskui teks pasekmes srėbti. Geriau kaitrą praleisti atokaitoje, o ekspedicijon leistis ryte. Palankiausias metas – prieš pirmiems gaidžiams užgiedant.
Nesvarbu kaip anksti atsikelsi, verslo žmonės atsikels anksčiau. Pirmai pėdai palietus šaligatvį, kur buvusi kur nebuvusi, prisistatė vietos gidė. Paslaugų spektras įvairus: nori – pavėžins tuktuku, nori – paplukdys valtele. Bet kuriuo atveju, ne tik įdomiai papasakos bet ir suorganizuos gardžius pusryčius.
Atkakli buvo moteris ir nenoriai pasidavė. Iš kart nepatikėjo, kad apsieisime pėsčiomis. Rodos, norisi ir šen ir ten, o grožybės viena nuo kitos toli. Per visą dieną ne viena dešimtis kilometrų susidarė. Vakarop kojos klykė, o nosis ir ausys įgavo ryškų raudonį, bet patirti įspūdžiai atpirko kiekvieną prakaito lašą.
Wat Chaiwatthanaram šventykla
Wat Chaiwatthanaram budistų šventykla
Wat Chaiwatthanaram arba Ilgo valdymo ir didingos eros šventykla pastatyta dar 1630 m. Patekti čia galima tiek keliuku, tiek upe valtimi. Centrinė platforma apsupta aštuonių koplyčių. Nors kadaise šventyklą dengė stogas, kurio neliko nei kvapo. Puikiai išliko tik pamatai. Būtent šis konstrukcinis elementas laiko išbandymus atlaiko ilgiausiai.
Senais laikais šventyklos sienas supo 120 Budos skulptūrų, galimai nudažytų juodais ir auksiniais dažais. Sakoma, kad naudota ji tam tikroms apeigoms ir svarbių didikų kremavimui. Prieš kurį laiką, Wat Chaiwatthanaram šventykla buvo pripažinta UNESCO pasaulio paveldo objektu.
Wat Maha That šventykla
Wat Maha That arba Didžiosios relikvijos šventykla, stūkso pačiame Ajutajos senamiesčio centre. Žiloje senovėje šventyklą supo grioviai ir kanalai. Tiksli pastatymo data nėra aiški, bet keliamos kelios versijos. Kai kuriuose karališkuosiuose dokumentuose teigiama, kad Wat Maha That pastatė karalius Borommaracha, valdęs 1370 – 1388 metais.
Jau kuris laikas, tam tikru Ajutajos simboliu yra tapusi Budos galva, įkalinta medžio šaknyse, prie pat Wat Maha That šventyklos. Kas žino, kaip sunki akmeninė galva ten atsidūrė. Kai kurie istorikai mano, kad tai nutiko atsitiktinai, bet tai prieštarautų posakiui, kad atsitiktinumų nebūna. Kiti teigia, kad maždaug 1900 metais dalis šventyklos įgriuvo ir tai prišaukė lobių medžiotojus. Plėšikai galėjo galvą šaknyse paslėpti su intencija sugrįžti.
Garsioji Wat Maha That Budos galva
Čiangmajus
Kelionė į Čiangmajų truko visą naktį. Trečios klasės kupė, kad ir triukšmingi, bet žavūs. Eiklūs prekybininkai marširuoja pirmyn ir atgal, siūlydami kvapniausius gardėsius. Jų krepšiuose rasi visko: nuo spragintų kukurūzų iki daržovių troškinio su riešutais. Vis susidarantis pulkelis vaikų tai šen tai ten zuja ratais, kol koks žilas senolis jų nesudrausmina ir neliepia kiekvienam grįžti pas savo šeimas.
Autobusu pakeliauti taip pat įdomu, bet tuo metu kažkaip nesugundė. Galbūt prisidėjo interneto legendos, anot kurių, tais laikais pasitaikydavo atvejų, kai organizuotos kišenvagių gaujos iškraustydavo vakariečių mantas. Tai darydavo labai akiplėšiškai: bagažo skyriuje, autobusui riedant iš miesto į miestą, keleiviams ramiai sau pučiant į ūsą.
Traukinyje bagažas visada virš tavęs, bet atsarga gėdos nedaro, todėl prirakinome riebia spyna. Greta sėdėjusi žavinga močiutė vis plačiai išsišiepdavo, retsykiais ištardama kokį žodį. Vietiniu dialektu nekalbančiam, negirdėtas frazes suprasti sunku. Nesvarbu ką atsakysi, vis tiek vienodai linksės ir pritars.
Tuštesniame traukinyje smagiai išsitiestum. Deja, šis maršrutas pats pagrindinis, todėl laisvų vietų pasitaiko retai. Neradus kur ją atremti, tenka lyg bėriui kinkuoti galva, nes, kaip žmonės sako, aukštas atlošas kompaktiškam tajui, tai viso labo menčių atrama išstypusiam lietuviui.
Kelyje į Čiangmajaus senamiestį
Čiangmajaus traukinių stotyje
Traukinys prisišvartavo sykiu su aušra, o tai puikus metas paskanauti sultingu arbūzu. Užvis šauniausias būdas tai padaryti – dideliais kąsniais kabinant šaukštu ir godžiai ryjant. Ankstų rytą musių mažai, todėl per kaklą tekančios sultys jų nevilioja.
Lengvai užkandus, pridera pramankštinti kojas. Kelyje į senamiestį lydėjo drakonai. Ryškiaspalvės būtybės sergėjo dažnus namus. Drakonų, ant sienų, durų ir tvorų, tupėjo pačių įvairiausių: nuo vos įžiūrimų plokščių siluetų iki visu ilgiu nusidriekusių trimačių būtybių. Pasirodo, tajų mitologijoje drakonas – dažnai sutinkamas sutvėrimas.
Sakoma, kad drakonų kūnai sukurti iš paskirų įvairiausių būtybių dalių: galva – chameleono, žvynai – žuvies, ragai – didžiojo elnio, kūnas – gyvatės, o letenos – tigro. Pridėk buivolo ausis, triušio akis ir erelio nagus ir gausi grynakraujį drakoną. Dauguma paauksuoti, bet pasitaiko išmargintų įvairiaspalviais dažais.
Mitinės būtybės atvedė į miesto šventės įkarštį, kur vakariečių, rodos, ne mažiau nei vietinių. Ne veltui Čiangmajus vadinamas skaitmeninių klajoklių rojumi. Tokiais pravardžiuojami žmonės, kurių veiklai atlikti pakanka nešiojamojo kompiuterio ar kitos elektroninės priemonės, o stacionari darbo vieta reikalinga mažiausiai: fotografai, programuotojai, tinklaraštininkai, įvairaus plauko videografai, laisvai samdomi vertėjai ir panašių profesijų atstovai.
Pakeliui į Čiangmajaus senamiestį
Stačiakampio formos senamiestį juosia strėlės tiesumo kanalas. Aukšta mūro siena statyta prieš septynetą amžių. Sakoma, kad praeityje ji atliko gynybinę funkciją. Prie pagrindinių vartų buriasi gatvės menininkai. Žmonių srautai čia didžiausi, todėl žiūrovų apstu.
Galbūt todėl, kad neseniai buvo miręs karalius, per garsiakalbius kartais paskelbdavo tylos minutėlę. Vietos gyventojai trumpam palikdavo savo darbus, nunarindavo galvas ir šią trumpą akimirką skirdavo pagerbti ilgamečiam valdovui.
Porą kartų teko būti įdomaus reginio liudininkais. Keli vakariečiai, giliai paskendę išmaniųjų telefonų ekranuose, tokio sąstingio nepastebėdavo. Lyg kokie robotai, nepakeldami akių, jie nardė tarp vietinių. Rodos, paprasta technologija, gebanti tiek daug duoti, bet pasiima dėmesį.
Vertinantys ramybę, ankštų gatvių privengia ir mieliau traukia į miesto pakraštyje įsikūrusį zoologijos sodą. Įvairių šaltinių teigimu, Tailande aptinkama dešimtadalis pasaulio gyvūnų rūšių, o paukščių rūšių čia daugiau, nei visose Europos šalyse sudėjus.
Čiangmajaus zoologijos sodas
Sodo teritorijos suskirstytos pagal pasaulio kraštus. Smalsuolių daugiausia ten, kur laikomi azijiniai drambliai. Sakoma, kad vos daugiau nei prieš šimtą metų šių galiūnų Tailande gyveno per 100,000. Šiuo metu telikę vos keli tūkstančiai iš kurių pusė gyvena nelaisvėje. Dramblys – nacionalinis Tailando gyvūnas.
Skirtingiems regionams būdingi tam tikri klimato savitumai užtikrina sąlygas klestėti 176 gyvačių rūšims. Šioje šalyje rasi visko nuo angių iki pitonų ir kobrų. Ne patys mieliausi kaimynai, mėgstantiems stovyklauti miške. Pasitaiko ir tigrų bei leopardų, kurie jau kuris laikas laikomi nykstančiais.
Tailandas turi per 100 nacionalinių parkų. Vienas žymiausių – Doi Inthanon, įsikūręs už 100 km nuo Čiangmajaus. Garsėja jis aukščiausia šalies viršukalne ir dalį tradicijų išlaikiusiomis čiabuvių gentimis. Jaunimas čia vyksta pamatyti krioklių ir orchidėjomis nusėtų girių.
Čiangmajus buvo mūsų namais dar keletą dienų. Viza šalyje leido būti 2 savaites, todėl ilgai užsisėdėti nevalia. Tuo pačiu maršrutu grįžome į Bankoką, o iš ten, per miestus ir miestelius, į šalies pietus. Atėjo laikas atgaivinti prarastus įgūdžius ir pakeleivingais automobiliais patyrinėti Malaiziją.
Čiangmajaus senamiestyje
