Metai kelyje: Kelionės dienoraštis

Turkijos pasienį pasiekėme gerokai įdienojus. Patikra paprasta – viena akimi žvilgtelėjo į pasus ir atbula ranka pačiupinėjo mantą. Dauguma keliautojų - iš Bulgarijos grįžtantys turkai. Vieną kitą europietį iš apsirengimo pažinsi: vyrai su mėgstamos futbolo komandos marškinėliais ir baltais sportbačiais, vaikai – su “Drakonų kovos” kepuraitėmis.

Turkų apsirėdymas kur kas konservatyvesnis. Marškiniai ilgomis rankovėmis, blankių spalvų kelnės ir iki žvilgesio iščiustyti batai. Daugumos moterų – su skaromis. Jų suknios ilgos ir pačių įvairiausių spalvų, su rankovėmis dengiančiomis tris ketvirčius rankos.

Nesunku pastebėti ir kitas detales. Viešajame transporte vyrai ir moterys dažniausiai sėda tam tikra tvarka. Moteris įsitaiso prie lango, o vyras ar sūnus, kaip jos sergėtojas, sėdi šalia. Į autobusą įlipus nepažįstamiesiems, vyras sėda greta vyro, o moteris greta kitos moters. Mamai sėdint su dukra, jaunesnioji užima vietą prie lango.

Kalbant apie jaunimą, yra ir didelių panašumų. Tiek vaikinai tiek jaunos merginos mėgsta darytis asmenukes, dalintis jomis socialiniuose tinkluose. Iš visų pusių sklinda stiprūs kvepalų aromatai. Kur kas per stiprūs kuklioms lietuviškoms nosims.

Kelyje į Gulhane parką, Bosforo sąsiaurio pakrante

Stambulas – širdies smūgis ramiam šiauriečiui

Stambulas – vienas didžiausių miestų pasaulyje. Skirtingų šaltinių ir duomenys skirtingi, tačiau panašu, kad gyventojų mieste gali būti apie 15-16 milijonų. Vietiniai sako, kad suregistravus visus legalius ir nelegalius imigrantus, šis, ir taip įspūdingas gyventojų skaičius, padidėtų dar bent vienu ar dviem milijonais.

Minios žmonių, šurmulys, nosį riečiantys stiprūs kvapai. Iš kiekvienos pakampės sklindanti turkiška muzika, sumišusi su prekiautojų šūksniais. Rodos, visi kažkur lekia, šaukia, siūlo ar perka. Net kalbėdami telefonu mėgina balsu užgožti pašnekovą. Pasisakyti, rodos, nori labiau nei išklausyti, o tai sukelia šoką į tokį kultūrinį katilą ką tik patekusiam šiauriečiui.

Vietinių keliautojų tam tikrose internetinėse platformose bendraminčiams siūlančių nakvynę – gausu, bet pirmąją naktį norėjosi apsieiti be didelių pažinčių, ramybėje aptarti praėjusių dienų įvykius, įvertinti galimas kelionės kryptis.

Žygiuojant į metro, kur buvę kur nebuvę, prisistatė mūsų bendraamžiai turkai: riestaūsis vaikinas ir it iš pieno plaukusi jo mergina. Keliavo jie į tą patį rajoną, kur traukėme ir mes, todėl pasisiūlė palydėti. Paaiškino keliavimo metro ypatybes, patarė kur ieškoti vietos nakvynei.

Pats primityviausias būdas išsirinkti viešbutuką toje situacijoje pasirodė esąs tinkamiausias. Mažieji svečių namai su internetinėmis platformomis nebendradarbiauja, todėl kambarius apžiūrėti ir derėtis dėl kainos geriausia einant nuo durų prie durų. Privalumai: patraukli kaina ir žinojimas, kad pinigai atiteks šeimai, kuri iš apgyvendinimo paslaugų valgo duoną, o ne visokio plauko tarpininkams.

Sofijos soboras - buvusi Konstantinopolio patriarcho bazilika, vėliau - mečetė ir muziejus

Sutiko suktas naivų

“Atleiskite!” – kreipiausi į vyriškį, skubantį lyg būtų išdegęs akis. “Pametėte batų šepetį!”

“Oi, ačiū Jums pone,” – širdingai dėkojo gerbiamasis. “Leiskite, nuvalysiu Jums batus!”

Koks malonus vyras, špyga taukuota! Susirūpino, kaip mes jaučiamės, kur keliaujame. Planą aplankyti Stambulo Didįjį turgų negailestingai išpeikęs, pasisiūlė palydėti pas gerą bičiulį. Anas, mat, turi ką pasiūlyti net ir išrankiausiam pirkėjui.

Ką ten ilgai spyriosiesi. Galima iš mandagumo ir užsukti. Keista pasirodė tik tai, jog kibirą su šepečiu numetė šalikelėje, užuot pasiėmęs su savimi, o kelias į krautuvę pasirodė įtartinai ilgas ir vingiuotas. Sparčiu žingsniu eidamas priekyje, bandė skubinti ir mūsų tempą, kol galiausiai, išsiveržęs į priekį, pradingo tirštoje minioje. Nusprendėme kiek kitu keliu grįžti atgal.

“Ei, sugrįžkite! Einate ne į tą pusę!” – gatvės triukšme išryškėjo didžiai nepatenkinto mus besivejančio žmogaus balsas.

Mėginimas aiškinti, kad prekės nedomina ir negalėtume jų įpirkti net ir nuėję pas jo bičiulį, veikė it žibalas pilamas į ugnį. Įsižiebė įniršis ir maloni padėka už grąžintą šepetį virto reikalavimu sumokėti už nuvalytus batus. Paleista kakarynė atkreipė vietos verslininkų dėmesį. Sumokėjau 5 liras. Batai, reikia pripažinti, švytėjo labiau nei mano dėdulės Zeniaus plikė.

Didysis Stambulo turgus (angl. The Grand Bazaar), talpinantis 4000 prekyviečių

Svečiuose pas Javuzą

Gulhane parkas – seniausias Stambulo parkas, dar vadinamas karališkuoju sodu. Smagu stebėti praeinančius žmones, kai randi prieglobstį aukštaūgių medžių šešėlyje. Termometro stulpelis siekė 30 °C. Vaikai ir senoliai ant savo raštuotų patiesalų, rodos, buvo nugulę kiekvieną pavėsio dengiamą vejos lopinėlį.

Javuzas iš “sofos nardytojų” (couchsurfing.com) bendruomenės tuo metu skubėjo pasitikti svečių. Sutarėme laukti sutartoje vietoje, kol šis atvyks iš kitos Bosforo sąsiaurio pusės. Sąsiaurio, kuris jungia Juodąją ir Marmuro jūras ir skiria Europą nuo Azijos. Nemenkas atstumas įveikti viešuoju transportu - keltu panašiu į tuos, kurie Klaipėdiškius gabena į Neringą.

Nuo ausies iki ausies išsišiepęs 26 metų vaikinas, pasidabinęs raudonais marškiniais, buvo matyti iš tolo. Būna, sutinki žmogų ir jauti, lyg šis jau būtų pažįstamas. Taip nutiko ir šįkart. Atėjo metas keliauti namo į jaukų viengungišką Javuzo butą. Pasiliksime čia porą dienų.

Vakarienei – turkiški valgiai: gal kiek neįprasti mūsiškam skrandžiui, bet priprasti galima. Javuzas gyvena vienas ir dažniausiai turi daug darbo, todėl pats negamina, o maistą užsako. Tam naudoja programėlę, reklamuojamą net ant miesto autobusų. Verčiasi jis išmaniesiems įrenginiams skirtų programų kūrimu, o ta naudota maisto užsakymo programėlė – jo paties kūrinys.

Kamilė ir Javuzas, ekskursijoje po Bosforo sąsiaurį

Arčiausiai Lietuvos Javuzas yra buvęs Estijoje. Studijuodamas viename Švedijos universitetų, laivu plaukė į Taliną. Miestas patiko, bet pagrindinis kelionės tikslas – nusipirkti cigarečių kelto neapmuitinamų prekių parduotuvėje. Iš pažiūros Javuzas labai vakarietiškas: klausosi vakarietiškos muzikos, filmus cituoja mintinai. Galbūt gyvenimas Švedijoje tam turėjo įtakos.

Po ilgų pokalbių nusnūdus vos kelias valandas, pažadino iš minaretų sklindanti malda. Nepaisant to, vakarykščio nuovargio nebuvo likę nei kvapo. Anokia čia paslaptis, kad ir ant stogo po žvaigždėmis miegoti būtų tikę, o čia – švarioje lovoje. Alkanas karys – ne karys, todėl prieš dienos žygius, išsiruošėme ieškoti pusryčių.

Užsukome į mėgstamiausią Javuzo restoraną. Vos prisėdus, padavėjas nustebino ant stalo padėjęs dvi vėliavas: Turkijos ir Lietuvos. Apie mūsų kilmę greičiausiai buvo įspėjęs tą dieną mūsų gidu buvęs namų šeimininkas, taip pat padengęs ir visas dienos išlaidas. Kiekvienam savimi pasirūpinti įpratusiems lietuviams – nepatogu, tačiau tokios tradicijos.

“Turkų kultūroje svečią visada vaišina šeimininkas. Toks dalykas, kaip sąskaitos pasidalinimas čia yra negirdėtas,” – paaiškino linksmasis turkas.

Likusią dienos dalį laivu plaukiojome Bosforu ir aplankėme Topkapi Sultonų rūmus. 1478 m. pastatytuose rūmuose valdovai gyveno kelis šimtus metų. 400 tūkstančių kvadratinių metrų plotą užimantys rūmai, yra vieni didžiausių to laikmečio rūmų visame pasaulyje.

Vartai į Dolmabahce rūmus, kuriuos 19 a. suprojektavo sultono Abdulmedžido architektai

Ankara – Turkijos sostinė

Nakvynei priimti sutiko Mahiras - 40 metų buhalteris, turintis savo paties įmonę. Kadaise pats keliavęs po 54 šalis, Mahiras dažnai padeda kitiems keliautojams.

“Tai puikus būdas atnaujinti anglų kalbos žinias,” – paaiškino paklaustas, kodėl tiek laiko skiria šiai veiklai.

Vyriškis konsultuoja verslininkus buhalterinės apskaitos klausimais. Dalį namų užima dailiai įrengtas biuras. Labiausiai į akis krinta jo paties kabinetas su masyviu ąžuoliniu stalu, odiniais baldais ir dideliais paveikslais. Visi kiti kambariai taip pat pritaikyti darbui.

Šeimininkas pasirodė labai išsilavinęs: puikiai išmanė geografiją, istoriją. Teiravosi, kiek raidžių turi mūsų alfabetas. Pirmą kartą teko sutikti vyrą tokiu ramiu balsu. Prisipažino, kad rūpinasi sveikata ir vidine būsena: užsiima joga, medituoja.

Irano konsulato beieškant

Tikslas – nuvykti į Irano konsulatą Ankaroje ir išsiaiškinti, koks Irano vizos gavimo procesas. Vykstant lėktuvu būtų viskas aišku. Oro uoste gauni per porą valandų padaromą vizą ir žengi pro vartus sau patenkintas. Keliaujant sausuma ir viza brangesnė ir vizos gavimo procesas sudėtingesnis. Internete informacijos daug, bet atrodė geriausia paklausti tam tikrose institucijose.

Situacija virto savo uodegos vaikymu. Konsulate buvo paaiškinta, kad vizai gauti reikalinga turėti autorizacijos kodą. Šiuo klausimu patarė kreiptis į kelionių agentūrą. Atėjus į vietą, paaiškėjo, kad agentūra išsikėlė. Keliavome per visą miestą ieškodami kitos, kad sulauktume rekomendacijos kreiptis į trečiąją. Pasirodo, autorizacijos kodai – ne jų jurisdikcijoje.

Kalbant telefonu, vyriškas balsas pažadėjo padėti. Pakvietė į biurą, kuriame darbavosi bent dvi dešimtys žmonių. Kas atsiliepė į skambutį – neaišku. Vienas darbuotojas siuntė pas antrąjį, o tas – pas trečiąjį ir taip, lyg pasakoje be galo. Galiausiai pakonsultuoti sutiko kelionių agentūros viršininkas.

“Deja, negalime padėti. Tai beveik neįmanoma,” – konstatavo faktą kostiumuotasis ponas.

Ankara: Turkijos sostinė ir antrasis pagal dydį šalies miestas

Vyras teigė, kad tik patys konsulato darbuotojai tvarko šiuos reikalus. Paaiškinę, kad konsulate jau lankėmės, sulaukėme patarimo kreiptis į dar vieną kelionių agentūrą, įsikūrusią ten kur pradėjome dieną. Tai reiškė tik viena – dar vieną kelionę per visą miestą, bet ir tai be menkiausių garantijų. Išeinant pro duris, lyg tarp kitko pridūrė:

“Vos nepamiršau! Taip pat paraišką autorizacijos kodui gauti galite užpildyti ir internetu.”

Rodos, nuo to buvo galima ir pradėti, bet matyt, kad niekas nenutinka be reikalo. Užpildę paraiškas internetu, gavome pranešimą, kad procesas gali užtrukti visą mėnesį. Sekančias 30 dienų reikės išnaudoti keliaujant po Turkiją ar kaimynines šalis. Aišku viena: gavus kodą, vizą atsiimti galima ir kitame mieste. Metas keliauti toliau.

Atsisveikinimas su Mahiru. Jo jaukiuose namuose viešėjome dvi dienas