Vengrija
Žvelgdamas pro automobilio langą, mintimis nusikėliau į įsivaizduojamą ateitį. Ant užrašų knygelės viršelio išvedžiojau raides I.R.A.N. ir keliskart paryškinau. Vairuotojas netruko tai pastebėti. Prasitarė, kad ir jis pats dar visai neseniai lankėsi tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Metams bėgant, mylimoji ir pilna troba vaikų pastūmėjo gyventi sėsliau.
Ketinęs pametėti tik iki sekančio miestelio, vairuotojas taip jame ir nesustojo, o pavežė iki pat pasienio. Mažiau nei už pusvalandžio du jauni pakilios nuotaikos lietuviai svajingai žvelgė į įsivaizduojamą liniją, skiriančią dvi valstybes.
Prisiminiau, kaip dar mokyklos laikais teko girdėti, jog norint kupranugarį išlaikyti tam tikroje teritorijoje, tvora nereikalinga. Pakanka iškasti mažytį griovelį, kurio gyvūnas niekada neperžengs. Panašią jėgą turėjo ir ta nematoma linija.
Kaip tas kupranugaris, žiūrėjome į nematomą ribą ir kažin kokiu būdu, jautėme, kad žingsnį reikia dėti platų, aukštai keliant kojas. Slovakija liko už nugaros ir nebuvo prasmės gręžiotis atgal. Laikas nuspręsti, kur link traukti toliau.
Europos žemėlapis, naudotas pasižymėti maršrutą, kuriuo keliavome
Pasigirdo vienas kitas vengriškas žodis. Tapo aišku, kad vengrų kalba nepanaši į jokią kitą anksčiau girdėtą. "O kad taip kas imtų ir sustotų neprašytas! Nereiktų valandų valandas stypsoti šalikelėje", – garsiai susimąsčiau."Ei, bičiuliai!" – sušuko garbanotas vaikinas anglies juodumo plaukais, tarytum išgirdęs mūsų mintis. "Sėskite, pavešiu!"
Į trečią dešimtį įžengęs vaikinas priminė amerikiečių aktorių Riką Moranisą. Pastarasis išgarsėjo atlikęs pagrindinį vaidmenį filme "Brangioji, aš sumažinau vaikus". Deja, tai buvo visai ne aktorius, o paprasčiausias studentas, važiavęs į Budapeštą. Vyrutis išdygo it grybas po lietaus: tereikėjo panorėti ir į norą buvo atsakyta.
Labas rytas Vengrija
Požeminiu tuneliu
Atsidurti kitoje pusėje turėjo būti vieni juokai. Bent taip tvirtino gerbiamas "Brangioji, aš sumažinau vaikus". Deja, realybė buvo kitokia. Magistralinis kelias tekėjo lyg srauni upė, o dvi kelio puses skyrė aukšta tvora. Tokią nei greitai perlipsi, nei su kuprine pro apačią pralysi.
Kur buvęs kur nebuvęs prisistatė pareigūnas. Ypatingas angelų sargų dėmesys pastarosiomis dienomis tapo įprastas. Šį kartą įstatymų sergėtojas norėjo įspėti, kad bandymas kirsti kelią būtų lyg žaidimas su likimu: net ir pavykus, gautume baudą. Teliko kulniuoti į lankytojais knibždančią kuro kolonėlės kavinę kurti plano "B".
Vienas iš variantų – autostopu keliauti iki vietos, kur kirsti kelią būtų saugu. Deja, niekaip nepavyko rasti geradario, kurio automobilyje būtų buvusios dvi laisvos vietos. Negana to, kuo toliau būtume važiavę, tuo ilgiau būtų trukę tą patį atstumą grįžti atgal.
Akacijų medus, dovanotas vieno iš vairuotojų
Kilo vienintelė idėja: kuprines ant pečių ir pirmyn per laukus, lygiagrečiai magistraliniam keliui. Gerai, kad manta sukrauta sumaniau nei pirmomis dienomis. Sunkiausi rakandai kuprinės viršuje, nes taip svorio centras būna aukščiau ir nesinori lenktis į priekį. Neilgai trukus kelią pastojo kliūtis - vešlus kukurūzų laukas.
"Kam kliūtis, o kam proga pailsėti", – šmaikštavome prakaitui žliaugiant per kaktą.
Kamilė įsitaisė pavėsyje. Tinkamas metas rašyti dienoraštį. Kol partnerė fiksavo įvykius ateities kartoms, nėriau į bekraštę kukurūzų jūrą. Gerai, kad neilgai teko brautis. Prieš akis išniro netikėtas radinys – melioracijos tunelis, ėjęs po magistraliniu keliu.
Melioracijos tunelis po vienu iš pagrindinių Vengrijos magistralinių kelių
Į Nyredhazą su Džeisonu Stathemu
"Dvi kino žvaigždės per vieną dieną", – pasvarsčiau, išvydęs vairuotojo veidą.
Šį kartą sustojo prancūzas. Tam tikrais bruožais, o gal net ir vairavimo įpročiais, vyras priminė paprastai veiksmo filmuose vaidinantį aktorių Džeisoną Stathemą. Skriejome 130-140 km/h greičiu, o jis vis paleisdavo vairą ir rankas sudėdavo maldai. Tada atsisukdavo į mus ir nutaisydavo veido išraišką lyg sakytų – "Niekas nevairuoja! Kas dabar bus?"
"Geriausia nekreipti dėmesio, nes sugalvos paspausti pedalą dar labiau", – pasimuisčiau lyg ruoščiausi miegoti.
Prasidėjus pokalbiui, vyras paaiškino, kad keliauja į Nyredhazą. Ten jau kuris laikas gyvenanti jo mama. Nyredhaza buvo mums kaip tik pakeliui.
Nepaisant galbūt tik mums vieniems neįprastų juokelių žmogus pasirodė esąs gerietis. Vis pasiteiraudavo ar kondicionierius sureguliuotas tinkamai, ar muzika groja ne per garsiai. Domėjosi lietuvių kalba ir tradicijomis.
Kelionė į Nyredhazą
Šmaikštuolis
Nyredhaza – septintasis pagal dydį Vengrijos miestas, įsikūręs šalies šiaurės rytuose. Sustojome pačioje miesto širdyje. Vairuotojo žvilgsnis užkliuvo už Kamilės meškino Kevino. Rodos, net nudžiugo ir nuskubėjo link bagažinės, iš kurios ištraukė pliušinę koalą. Gal dukros?
Reikalai pakrypo netikėta linkme. Tvirto sudėjimo, brandžiai atrodantis vyriškis paėmė abu žaislus ir ėmė imituoti jų romantišką pasibuvimą: prancūziškus bučinius ir komplimentus. Negana to, jis vėl pribėgo prie bagažinės ir išsitraukė dar vieną pliušinį žaislą – tigrą.
Liko nepaklausta, bet galėčiau lažintis, kad tas žmogus turėjo vaikų. Tik pats turėdamas dukrą dabar suprantu, kaip pas vyrą atsiranda įgūdžiai paploninti balsą ar įgarsinti liūtą, pelę ar kas tik tuo metu reikalinga.
3 dienos svečiuose pas vengrus
Naktis praėjo ramiai. Įsikūrėme jaukioje vietoje, prie ežero, 6 kilometrai nuo Nyredhazos. Sekančią dieną praleidome Debrecene. Valgėme kažkieno padovanotas bandeles su akacijų medumi ir žvalgėmės po miestą. Vakarop laukė ilgas žygis iš miesto ir dar viena nakvynė gamtoje, tik šį kartą prie miško.
Ištvaną sutikome prie Beretiaudžfalu – miestelio, kurio pavadinimą tardamas ne vienas nusilaužė liežuvį. "Mano kišenė pilna pinigų. Turiu atiduoti juos mamai, nes su manimi nesaugu. Tada nuvešiu jus į Rumuniją" - sakė Ištvanas. Geras pusvalandis ir laimingi šveitėme Ištvano mamos keptą kiaušinienę su dešra, ragavome vietinį gėrimą. Į kelionę įdėjo kepalą duonos, naminių dešrų, mineralinio vandens ir Ištvano bičių sunešto medaus.
Kalbėjomės apie istoriją, lietuviškus ir vengriškus papročius. Ištvanas – įvairiapusiškai labai apsišvietęs žmogus, ypatingai gerai išmanantis geografiją, Vengrijos ir kaimyninių šalių istoriją. Šį bei tą žinojo ir apie Lietuvą.
Pasistiprinę išsiruošėme į Oradėją – artimiausią Rumunijos miestą, įsikūrusį prie sienos su Vengrija. Prie sienos sustabdė pareigūnai. Paklausė Ištvano, ar mes keliautojai autostopu, ar prašėme mus pervežti per sieną. Atsakė, kad ne. Mes – jo draugai.
Dr. Žirošas Ištvanas su mama, išvykoje į Oradėją
Nenumaldomas ančių šauksmas
Kompaniją palaikyti nusprendė ir Ištvano mamytė. Per kelias valandas aplankėme žymiausius architektūros paminklus, bičiuliams rekomendavus, užeigoje užsisakėme svogūnų sriubos, desertui sušveitėme rumuniškų ledų. Mamytė ko tai ėmė dairytis į saulę, nervingai žvilgčioti į laikrodį. Pasirodo, ji augina naminius paukščius, kuriuos kas kelias valandas turi palesinti. Kitaip, negali nusiraminti.
"Vadinu tai ančių šauksmu", – paaiškino Ištvanas.
Pagal susitarimą, po ekskursijos po miestą turėjome skirstytis kas sau. Šeimynėlė užsispyrė mūsų taip greitai neišleisti ir įkalbėjo paviešėti dar porą dienų.
Sėdome į didelį Ištvano visureigį, kurį jo savininkas buvo neseniai pirkęs. Prieš tai vairavo senutėlį Volkswagen Golf II. Paklaustas, kas pastūmėjo priimti sprendimą įsigyti naują automobilį, Ištvanas atsakė: “Man Golf patiko. Puiki mašina. Labai taupi. Kaip bebūtų, žmonės laikė nesuvokiamu dalyku, kaip ūkininkaujantis žmogus gali neturėti visureigio.
Vienas draugas man kartą pasakė – jei pirkai automobilį tik tam, kad įrodytum jog nesi ubagas – tu esi kvailas per visą pilvą!”
Nuo papūgų ir bičių iki ilgaragių jaučių
Dar kartą kirtę Rumunijos-Vengrijos sieną, išsiruošėme vakarieniauti. Viename mažyčio miestelio restoranėlių Ištvanas užsakė sriubos duonos kepale ir juostelėmis pjaustyto jaučio skrandžio. Skrandis patiekamas kartu su daržovėmis, viską gausiai pabarsčius kvapniais prieskoniais. Panašu, kad vengrai mėgsta riebų maistą, o ir porcijos vertos pagarbos.
Ištvanas – spalvinga asmenybė. Vakarieniaujant paaiškėjo, kad jis ne tik dirba veterinarijos gydytoju, bet dar ir pardavimui augina saulėgrąžas, laiko bites. Ištvano namuose niekada nebūna tylu. Be atvangos čiulba pora dešimčių banguotųjų papūgėlių. Dainavimas Ištvanui taip pat ne svetimas. Storu galingu balsu labiausiai mėgsta atlikti vengrų liaudies dainas.
Kaip įprasta, po nakties išaušo rytas. Pusryčiams – kiaulės sūris. Kas įdomiausia, kad su sūriu šis patiekalas neturi nieko bendra. Šeimininkas pasakojo, kad, kai Vengrijoje lankėsi Pamela Anderson, nuo kiaulės sūrio ją supykino.
Porai valandų likome vieni, kol gaspadorius pasirūpino bitėmis, atliko kitus ūkio darbus. Apie save Ištvanas atsiliepė savikritiškai. Neslėpė mėgstantis patinginiauti.
Prieš išeidamas pas bites, gaspadorius tarė: "Vakar aš pailsėjau, bet šiandien pamatysiu kokią žalą padarė mano tingumas."
Ilgaragiai Vengrijos jaučiai
Dieną praleidome gyvūnijos rezervate. Būtent čia Ištvanas darbo turi daugiausiai. Viešnagė artėjo į pabaigą, todėl taip pat užsukome ir į vietą, vadinamą Mini Vengrija. Paskambinus rezervato viršininkui, Ištvanas sunerimo ir paprašė tylos. Pamiršo, kad tuo metu turėjo būti darbe, todėl teko apsimesti, kad yra išvykęs darbo reikalais. Tai ne vienintelė užmaršumo apraiška, kurios liudininkais teko būti.
"Būna, kad užmirštu susimokėti už elektrą. Paskui tenka sėdėti tamsoje. Blogiausia, kai iš galvos išgaruoja nusipirkti tualetinio popieriaus…", – pusiau juokais tamsiausius savo griekus vardino šmaikštuolis Ištvanas.
Paskutinę dieną į svečius pakvietė mamytė. Šį kartą vaišėse apsireiškė ir jaunėlis brolis – vyras stiprus ir didelis it šešiadurė spinta. Mama guodėsi, kad, kai abu jos sūnūs yra namie, kambaryje negana vietos nei liesiausiam uodui apsisukti.
Prieš kelionę į Oradėją, Ištvanas nupiešė Rumunijos žemėlapį. Mūsų planuotą maršrutą išdėję į šuns dienas, patarė rinktis ilgesnį kelią, vedantį per Transivaniją. Pažymėjo įdomiausias vietas, paaiškino, kur kokių tautinių mažumų sutiksime daugiausiai: vengrų, vokiečių ar romų. Negailėjo patarimų. Vienas jų – neturėti išankstinių nusistatymų.
Lauko muziejus "Mažoji Vengrija" (angl. Mini Hungary)