Vietnamas
Prieš kelionę į Vietnamą, į rankas papuolė gerai žinomo keliautojo slapyvardžiu „Indie Traveller“ pasakojimas. Vaikinas, kurio tikrasis vardas Marekas, per savo karjerą aplankęs daugiau nei 50 šalių, savo nuotykius Vietname apibūdino maždaug taip:
- Per vieną mėnesį buvau apgautas žmonių, prisistačiusių organizacijos „Raudonasis kryžius“ nariais, įsivėliau į konfliktą su taksi vairuotoju, už penkių minučių kelionę pareikalavusiu 80$, restoranuose n kartų kilo nesusipratimų dėl netikėtai išaugusių kainų. Lyg to būtų maža, beždžionė pavogė mano alų...
Pasak kai kurių šaltinių, mūsų keliavimo metais, iš visų apsilankiusiųjų Vietname, tik 5% nuspręsdavo grįžti antrą kartą. Pasak tų pačių šaltinių, Tailande antrą kartą apsilankyti susigundydavo apie 50% turistų. Nežinia, kiek tame tiesos, bet skaičiai kurstė smalsumą.
Tipinis Pietryčių Azijos kaimelis
Pirmą kartą gyvenime teko važiuoti "miegamuoju autobusu". Tai toks autobusas, kuriame trimis eilėmis dviem aukštais išdėstyti siauri gultai. Aukštaūgiui pilnai kojų ištiesti nėra šansų, tačiau aštuonių valandų kelionėje prigulti gera net ir gimdymo pozicijoje.
Pro langus žvalgytis smagu, bet dalį kelio vaizdai monotoniški. Tuo reikalu pagelbėjo sudoku galvosūkiai, kurios įsigijome Kvala Lumpūre. Taupumo sumetimais knygelę pirkome vieną, todėl kas kartą rengiant varžybas, būdavo reikalinga galvosūkį kopijuoti. Abu spręsdavome vienodą ir žiūrėdavome, kuris susidoros pirmas.
Prajuokino Vietnamo pasienio pareigūnai. Tiek vaikinų, tiek merginų šio bei to klausinėjo, tačiau visoms merginoms užduotas tas pats klausimas galėjo būti atsakytas vieninteliu žodžiu - taip arba ne. O štai mus, kamantinėjo kaip reikiant. Ties mano pasu sustojo dar ir todėl, kad įdomi pasirodė Irano viza. Galiausiai, praleido visus iki vieno.
Tiltas Hujės mieste
Hujė
Vos kirtus sieną, kraštovaizdis pasikeitė. Nuobodžias Laoso kalvas pakeitė galingi Vietnamo kalnai. Būtent kalnai ir džiunglės priminė visus iki tol matytus filmus apie Vietnamo karą, kuris, beje, Vietname vadinamas „Amerikos karu“.
Nesunku įsivaizduot virš šių kalnų praskrendančius sraigtasparnius, džiunglėse šmėžuojančias bambukines Vietnamo karių skrybėles, vijoklių ir medžių tankmėje vykstančius įnirtingus mūšius, kuriuose nelaimi niekas.
Prasiskynę kelią pro džiungles, atvykome į Hujės miestą. Laikotarpiu tarp 1802 ir 1945m. Hujė buvo Vietnamo sostinė, ir karališkosios šeimos gyvenamoji vieta. Būtent čia vyko vienas kruviniausių Vietnamo karo mūšių. Amerikiečiai mėgsta tą epizodą vadinti konfliktu, nes karo JAV kongresas taip ir nepaskelbė.
Kol kuičiausi prie bankomato, Kamilė susipažino su kažkokiu verslininku. Motociklu privažiavęs vyriškis pašnibždomis pasidomėjo ar ši nenorinti atsipalaiduoti ir patraukti dūmelį. „Turiu geros žolytės, labai kokybiška!“ - tvirtino jis. Per artimiausias dienas identiškų situacijų pasitaikė viso septynis kartus.
Po ilgos dienos skrandžiai traukė graudžią dainą. Laose įsigijus keletą dujų balionėlių, tapo įprasta maistą gamintis patiems, tačiau šį kartą valgykloje vakarieniauti pasirodė pigiau.
Vietnamietiškų patiekalų asortimentas platus, bet nuo ryžių, kaip ir kitur Azijoje, pabėgti sunku. Vietname su maistu yra taip: nepatinka ryžiai - valgyk vikšrus. Pastarųjų kilogramas Hujės prekybos centre kainuoja tris eurus.
Aš žmogus paprastas: man tinka ir ryžiai. Su Kamile yra panašiai, tačiau kai kurių prieskoninių žolelių ji nemėgsta. Šis kartas, kai pavalgyti užsukome į pirmą pasitaikiusį restoranėlį, ne išimtis, todėl visus specifinį skonį turinčius pagardus transportavo į mano lėkštę.
Greta prisėdo pusamžių europietiškos išvaizdos keliautojų porelė. Vyriškis prasitarė, kad pastaraisiais mėnesiais turėjo rimtų problemų su virškinimu. Jo teigimu, Vietnamo maistas jam tiko.
"Suvalgei ir gali lėkti," - sakė jis. "Sunkumo nėra ir nereikia prigulti."
Vakarienė užkandinėje Hujės centre
Hujės mieste teko išmesti inkarą beveik savaitei. Tokiose kelionėse, didžiąją laiko dalį užima paprastų buitinių klausimų sprendimas: kur nusipirkti binto ar dujų viryklėlei, kur pasikrauti elektroninius prietaisus, kaip gauti vizą ir t.t. Šį kartą prireikė remontuoti sugedusį kompiuterį, kuris mums abiems buvo pagrindinis įrankis tinklaraščio rašymo ir filmukų montažo veikloje.
Šioje srityje nuolat kilo keblumų. Dėvėtas telefonas, įsigytas Melakoje, "iškepė" krovimo metu, viešint vienuose iš Vientiano nakvynės namų. Pirmasis kompiuteris, keliavęs kartu nuo pat pradžių, buvo lengvas ir kompaktiškas, tačiau taip pat neatlaikė kelionės iššūkių. Antrąjį, įsigytą Laose, pažeidžiau pats, peiliu ardydamas korpusą.
Keli keliautojai rekomendavo miesto pakraštyje įsikūrusį meistrą. Pasak jų, jaunas vyras ne tik buvo geras šios srities specialistas, bet ir puikiai kalbėjo angliškai. Pasakyta - padaryta. Antrąją dieną, po dešimties kilometrų žygio, priėjome minėtas dirbtuves, tūnančias giliai mažyčių privačių namelių, sandėliukų ir garažų rajone.
Vartai į Imperatoriškąją citadelę
Įvertinęs situaciją, vyras pasikrapštė smilkinį ir glaustai apibendrino: Laoso meistrai sulitavo tai, kas neturėjo būti sulituota ir jei nepavyks šių "kliurkų" atsekti, teks pirkti naują motininę plokštę. Kompiuteris buvo gamintas Kinijos rinkai, todėl ir plokštės ne išmatavimai nestandartiniai, o siuntimas gali trukti kelias darbo dienas.
Kelios dienos praėjo ir atėjo metas teisybės akimirkai. Šį kartą kulniavau vienas, kol Kamilė ruošė viską kelionei. Trumpai tariant, kompiuterio sutaisyti nepavyko, todėl grįžau su kitu, kurį gavau išmainęs du neveikiančius su nedidele priemoka.
Laimingi turėdami įrankį, kibome į darbus. Kamilė pastebėjo, kad už 40$ iš Kinijos parsiųsta veiksmo video kamera filmavo vis prasčiau. Vaizdai - pilkšvi ir išblukę, garsas - klaikus. Šiuo klausimu nutarta neišlaidauti, nes Kamilės Australijos vizai taip ir neatėjus ir nepavykus planui keletą mėnesių ten padirbėti, resursai ėjo į pabaigą.
Thu Bon upė
Hoi An
Sekanti stotelė - Hojanas, miestas žymus ne tik tradicine medine architektūra ir šventyklomis, bet ir aibe mažų parduotuvėlių-dirbtuvėlių, kuriose naują, klientui individualiai pritaikytą kostiumą ar odinius sandalus vietiniai meistrai pasiuva per dieną.
Hojane kadaise lankėsi du žinomi lietuvių keliautojai. Iš jų apie šį miestą ir išgirdau. Pats būdamas čia, supratau, kokio aukšto profesionalumo yra ne tik šie video reportažus kuriantys keliautojai, bet ir visa jų filmavimo-montažo komanda.
Vyrų sukurtame filme apie Hojaną, buvo meistriškai išvengta šmėžuojančių turistų veidų, o jų čia lyg Labanoro girioje medžių. Pamenu, žiūrint tą epizodą, susidarė toks vaizdas, kad blyškiaveidžių čia lyg nebūta. Tuo metu įsivaizdavau, kaip vieną dieną atvykęs Hojaną, patenku į tą "tikrąjį" filmuose matytą Vietnamą: su bambukinėmis skrybėlėmis ir tik vietnamietiškai kalbančiaus seneliukais.
Hojano senamiestis
O iš tiesų, bent jau mūsų vizito metu, turistų knibždėjo kiekviename senamiesčio skersgatvyje. Ten, kur pastarųjų buvo tankiausiai, tik kur ne kur galėjai įžvelgti kokią vietnamietę močiutę, daržovėmis nukrautu vežimėliu, meistriškai besiskinančią kelią pro plačius europiečių pečius.
Nepaisant visko, Hojanas turėjo savito žavesio. Ne veltui traukė lankytojus lyg muses prie šviesos. Teko sutikti belgų, olandų ir vokiečių raitų motociklais, kuriuos, anot jų, Vietname įsigyti gana paprasta.
Tokie entuziastai atvyksta čia tik su kuprine, įsigyja seną plieninį žirgą ir suka ratus per Vietnamą, Laosą, o tada grįžę į pradinį tašką ir vėl jį parduoda. Pamenu, kartą tokie grįžusieji savo naudotus, bet naudojimui vis dar tinkamus plieninius monstrus už pusdykę pirkti siūlė ir mums.
Po kelių dienų priėjome kryžkelę. Variantai buvo du: toliau keliauti į pietus, link garsiojo Hošimino, anksčiau vadinto Saigonu, ar lyg kregždutėms ore keisti kryptį ir traukti Hanojaus link. Kažkam gal ir sunku bus patikėti, bet jei gerai pamenu, metėme monetą.
Hoi An, Vietnamas
Hanojus
4 valanda ryto. Rūkas. Gaiva. Po tiek mėnesių, batai, kad ir pavargę, bet nedidelėms baloms vis dar atsparūs. Kurį laiką ėjus tamsiu skersgatviu, prieš akis išdygo aukšti laiptai. Pajudinus dvigubas duris ir pro tarpą išvydus iš kitos pusės ant rankenų kabančią spyną, tapo aišku: šeimininkė dar ilsisi.
Kažkokiu būdu atsidūrėme prie ežero, kurį vietiniai vadina Hoan Kiem. Kažkoks keistas jausmas. Atrodo, kad tas pilkšvas niūrumo apsiaustas - tik triukas, apgaulė netreniruotoms akims. Iš lietuje sumirkusių gatvelių ėmė dygti žmonės. Buvo keistai jauku.
Iš tikro, tai miestas taip ir nebuvo užmigęs. Tamsiuoju metu sumažino greitį, o nuo ankstyvo rytmečio ėmė spartėti ir taip iki vėl ateis pusiaunaktis, o tada - ir vėl ims palengva slopti. Taip ir siūbuoja diena po dienos, kaip ir viskas pasaulyje.
Aplink ežerą vienas po kito renkosi vyresnioji karta. Netoliese vyriškis giliai kvėpavo o tada - vienui vienas atliko tam tikrus pratimus. Tuo metu, jaunatviškos damos rinkosi į būrelius: laikas šokių pamokoms ar rytmečio mankštai.
Hoan Kiem ežero pakrantė
Paskutiniai kėlėsi ilgiau pagulėti linkę turistai. Papusryčiavę skubėjo aplankyti Hanojaus įžymybių. Viena tokių yra žymusis Hoan Kiem, kurio pavadinimas lietuviškai reiškia "Kardo ežeras".
Tokį vardą ežeras gavo dėl legendos, kurioje žvejys tinklu ištraukė kardą, kuris tam tikrais būdais pateko į rankas didvyriui, šiuo kardu nugalėjusiam kinų užkariautojus. Didvyris tapo Vietnamo karaliumi, o kardas grįžo į ežerą.
Prancūzai mėgsta lankyti protėvių statytus architektūros paminklus: Prezidentinius rūmus, Hanojaus operos teatrą ir Šv. Juozapo katedrą. Visi trys pastatyti panašiu laikotarpiu, tai yra 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje.
Apšilęs kojas, dažnas nori pasistiprinti. Patiekalų Hanojuje prisiragausi visokių. Jų egzotiškumą išduoda pavadinimai: kiaušinių kava, žuvis su ciberžole, krevečių pyragas ir kiti.
Norintys kažko kito - neliks nuvilti. Pavyzdžiui, Hanojuje radau antrą skaniausią, kada nors ragautą kebabą. Kad ir kaip keistai skambėtų, jį pagamino sostinėje kebabinę atidarę lenkai.
Senas medis, rodos, besiveržiantis gilyn į ežerą
Vėliau tą pačią dieną kai kas nutiko. Įsikūrę bendrabučio tipo kambaryje, kūlvirsčiais išsiridenome į gatvę. Žaidėme žaidimą, kurį vadinome "kas paskutinis, tas skus bulves". Skuosdami gatve vos ne kaktomuša rėžėmės į porelę italų.
"Kas čia ypatingo," - pasiteirausite jūs. "Rėžėtės, tai rėžėtės. Didelio čia daikto!" Įdomu tai, kad tai buvo tie patys italai, su kuriais Kamilė susipažino Malaizijoje. Tie patys, su kuriais, drauge su Chuanita iš Čilės, praleido Naujuosius metus.
Pastaruoju metu tokie susitikimai buvo gana dažni. Visų kartų, kai už daugelio kilometrų žmogų sutikome antrąjį kartą, nei nesuskaičiuosi. Galbūt todėl, it grybai po lietaus išdygę Kamilės draugai labai nenustebino.
Dauguma italų, kuriuos teko sutikti - įdomūs žmonės. Gal kiek lėtapėdžiai ir neorganizuoti, bet matyt buvimas "atsipūtusiais" - jų nacionalinis bruožas. Viena aišku, kad saulėje augę pietiečiai - charizmatiški ir tam tikra prasme laisvesni. Sutemus, išbandė visas vietnamiečių vakaro pramogas, įskaitant šokius, dainavimą ir šokinėjimą per bambukines lazdeles.
Kat Ba sala
Kelias pasisuko į rytus. Pabuvoję Hanojuje ir Haifonge, sėdome į keltą, plaukusį į Kat Ba (Cat Ba). Keltų buvo du: vienas plaukė iki artimiausios salos prieplaukos, antrasis - į tolimojoje salos pakrantėje įsikūrusį miestelį.
Finansine prasme, pirmasis variantas patrauklesnis. Pasirinkę plaukti į artimiausią prieplauką, joje pateikę kelto bilietą, senu autobusiuku buvome nuvežti į tą patį miestelį. Kitais žodžiais sakant, kaip ir daug kur gyvenime, daug kelių į tą patį tikslą veda.
Iš miestelio pakrantės matyti dešimtys daugybė salų ir salelių. Mūsų akimis, vaizdelis nežemiškos kilmės. Nenuostabu, žinant, kad Ha Longo įlankos salyną sukūrė drakonas. Sakoma, kad toje vietoje, kur drakono uodega paliesdavo vandens paviršių, atsirasdavo sala. Viso, 3000 salų ir salelių.
Siauri ir aukšti miestelio namai, rodos, vienas su kitu sulipę. Vaizdelis įprastas visame Vietname. Kažkur teko nugirsti, kad toks statybos modelis pasirinktas dėl mokesčių sistemos, kurioje nuosavybės mokestis priklauso nuo pastato pločio.
Halongo įlanka
Dažname tų plonuolių įsikūręs viešbutis. Pastarųjų reikia daug, nes būna, kad į Kat Ba salą atvyksta pora milijonų lankytojų per metus, o kartais ir dar daugiau. Matyt, ne sezono įkarštis, nes dauguma aplankytųjų - pustuščiai, o ir jų šeimininkai linkę leistis į derybas.
Pavaikščiojus nuo durų prie durų, tas vienintelis būstas, galų gale, atsirado. Gerai pagalvojus, nuo išvykimo iš Lietuvos laikų tokiame teko buvoti pirmąjį kartą: švaru, nauja ir malonu akiai. Kartu su pusryčiais - 10 € už naktį.
Brūkštelėjus šerpetuotu, už visko kliūvančiu delnu, per šilko švelnumo paklodę, nesinorėjo nei pagalvoti, kad ryte teks kito guolio ieškoti. Artėjo metas priimti lemtingą sprendimą, o tai reiškė, kad artimiausiu metu turėjo būti padaryti svarbūs darbai. Tuo tikslu reikalinga rasti būstą, tinkamą apsistoti bent porai savaičių.
Ryte toks būstas atsirado. Toliau nuo pagrindinės gatvės įsikūręs kitas viešbutis, jeigu galima tokiu pavadinti. Iš lauko, kaip ir pirmasis, o viduje - niūresnis ir monotoniškas. Registratūros darbuotojas, suskilusiomis plytelėmis dengtais laiptais, palydėjo į antrąjį aukštą, kur pro plačiai atlapotas duris dideliame kambaryje blizgėjo metaliniai lovų atlošai. 4 € už parą.
Miestelis Kat Ba saloje
Kat Ba miestelis - nedidelis. Toks, kuriame labai pasistengęs per porą dienų pabuvosi net gūdžiausiuose kampeliuose. Už mažiau nei kilometro nuo pagrindinės gatvės įsikūrę paplūdimiai "Cat Co 1" ir "Cat Co 2". Nusprendus saloje apsistoti ilgesniam laikui, pastarieji tapo kiekvieno ryto mankštos ir maudynių vieta.
Nuo miestelio į visas puses nusidriekę vaizdingi maršrutai. Norintiems, pramogų yra įvairių: vieni renkasi romantišką pasiklaukiojimą po Halongo įlanką, kiti - išsinuomoja motorolerį ir keliauja po visą salą. Žygių mėgėjai renkasi žygius, todėl trečiąją viešnagės dieną, leidomės į 20 km žygį salos pakrante.
Nakvynės namų apstu ne tik prie pagrindinės gyvenvietės. Po visą salą išsibarstę nakvynės namai, ne tik romantiškais, bet ir šiek tiek hipiškais pavadinimais: Vudstoko paplūdimio stovyklavietė, Kat Ba meilės nakvynės namai, Vėjuotosios kalvos namai ir taip toliau.
Pačius hipiškiausius iš jų renkasi jaunimas, panašus į tą, kurį prieš kelias savaites sutikome Laose, vietovėje pavadinimu Keturi tūkstančiai salų. Ilgi plaukai, vešlios vyrų barzdos, prasagstyti laisvi marškiniai ir basos kojos. Kai kurie iš jų apsistoja ištisoms savaitėms: kai nebendrauja prie taikos pypkės, rašo knygas ar dirba darbus, kuriems pakanka kompiuterio.
Kai kurie restoranai įsikūrę toliau nuo kranto. Patekti į juos galima tik valtele
Atėjo laikas priimti sunkų sprendimą. Kamilės Australijos viza vis dar nebuvo pasirodžiusi, o ištekliai palengva seko. Teoriškai, resursų būtų pakakę dar porai mėnesių, o kas toliau?
Kaip judėti pirmyn arba grįžti namo, neturint galimybės užsidirbti, kaip iš pradžių buvo planuota? Gal ieškoti darbo čia ir laukti vizos, o gal "susitranzuoti" laivą ir plaukti į dar nematytus kraštus? Pasitaiko ir tokių galimybių.
Idėja kilo Kat Ba saloje aptikus vieną prekeivę. Moteris prekiavo ne kuo kitu, o įvairaus dydžio kelioninėmis kuprinėmis. Pasiūlė kelias apžiūrėti ir mums, tik paklausė, kokios kuprinės mus domina.
Kaip tik buvo tekę kalbėti, kad dar nesame ėję į ilgą žygį, o tam mūsų griozdai be abejonės netiktų. Štai tada ir iškilo prieš akis vaizdas knygos, kurią kadaise teko skaityti.
„Kelias į Santjago de Kompostelą“, tai knyga apie beveik 800 kilometrų maršrutą, nusidriekusį Ispanijos šiaurėje. Nusprendėme, iš paskutinių nusipirksime bilietus iš Hanojaus atgal į Europą, o ten, eiti Jokūbo keliu. Juk kur savo Žemyne bebūtum, namai ranka pasiekiami...
